42 195 metrai Vilniaus miesto gatvėmis. „Aš bėgu nuo rūpesčių, nuo darbų. Bėgdamas užsimirštu, tarsi nukeliauju į kitą pasaulį“, – apie savo motyvus pasakojo 15 minučių į bėgimo pradžią pavėlavęs vilnietis.
Svarbiausia raišteliai ir kojinės
„Praleiskime į priekį lyderius, tuos, kurie pasiruošę gerinti rekordus“, – davė nurodymus varžybų teisėjas. Po keliolikos sekundžių šeši dešimtmečiai užima priešakines gretas. „Svarbiausia užsirišti sportbačius. Basas nenubėgčiau. Apsimoviau laimingas kojines“, – klega jie.
Praleiskime į priekį lyderius, tuos, kurie pasiruošę gerinti rekordus.
Paskutinės sekundės. Tylu. Girdisi dalyvių kvėpavimas. Krūtinės ląsta užsipildo oru. Kojų raumenys įsitempia. Startas. Kažkam iš rankų iškrenta baltas ausinukas.
Savo maratoną bėga sapnuose
4 kilometrai nuo starto finišo tiesiosios palei trasą vežimėlyje sėdi ir prabėgančius stebi neįgalusis Ruslanas. „Žmonės visada nevertina to, ką turi. Viską atiduočiau, kad galėčiau vėl bėgioti, sportuoti. Bėgioju tik savo sapnuose“, – akimis prabėgančius palydi jis.
Įveikę pusę distancijos, Katedros aikštėje pasirodo varžybų lyderiai. Bėga dviese. Aršūs konkurentai. Iššūkis daugkartiniam čempionui mestas.
Nors ne karšta, juos atgaivina vėsus vanduo. Ant lyderių galvų prilipę pageltonavę lapai. Visas dėmesys sukoncentruojamas į rankinį laikrodį. Pypt. Lengvas elektroninio laikrodžio mygtuko paspaudimas ir pirmo rato laikas jau tampa istorija, nukeliaujančia analizei į kažkurį iš didžiausių mūsų pasąmonės stalčių.
 |
| Vilniaus maratonas |
Visi lygūs
Miesto gatvės, Vingio parko takai nusidažo lietuviškomis spalvomis. Žiūrovų šūksniai ir padrąsinimai kai kam ir nepatinka, tačiau pykčio ir nuovargio dalyvių veiduose neįžvelgtų net pats daktaras „Lightmanas“.
Bėga ir maži, ir dideli, ir jauni, ir seni. Petis į petį Seimo narį aplenkia šešiolikmetis. „Nuostabu visą valandą būti su savimi. Mesti sau iššūkį. Pasakyti, kad gali. Nepasiduoti, kai norisi sustoti. Gal ir gyvenime daugiau visi pasiektume, jei nebijotumėm ir išdrįstumėm“, – visa uždususi pamokančias mintis dėsto 20 kilometrų nuotolį įveikusi trisdešimtmetė banko darbuotoja.
Pusmaratonį arba 20 kilometrų nuotolį bėga ir daug bendradarbių, kolegų. Lažybų kontoros trumpam persikelia į gatves. Lažinamasi, ar daug dar liko, ar bus pasivejamas šiaip jau visada priekabus ir „užknisantis“ bosas. Lėčiau bėgti nusprendę vyrai prisimena mokyklos žygių laikus, kai į klausimą, kiek liko, žygio vadas atsakydavo prisidengdamas magišku skaičiumi – septyni...
Nežinau, ką Antikos laikų mąstytojai jautė aprašinėdami žmonių patiriamą dvasinį katarsį, tačiau kirtę finišo liniją atrodė laimingi ir patenkinti. Šiek tiek sukrėsti, tarsi ką tik išėję iš juos sužavėjusios dramos su laiminga pabaiga. Dramos, kurioje pagrindiniais veikėjais, pagrindiniai aktoriais, geriečiais ir niekšeliais ir buvo jie patys.
Finišas.
