Kai 2000-ųjų rugsėjį Sidnėjaus olimpiniame stadione gyvenimo medalį laikančio rankoje V.Aleknos žurnalistai paklausė, kas labiausiai laukė šios pergalės, tuomet 28-erių atletas iš Terpeikių nedvejodamas atsakė vienu žodžiu „Lietuva“.
Tai buvo antrasis lengvaatlečio pasirodymas didžiausioje pasaulio sporto scenoje. Jau į 1996-ųjų Atlantos olimpines žaidynes sportininkas buvo išlydėtas, patyliukais galvojant apie medalį. Bet ten 65 m 30 cm rezultato užteko tik penktai vietai, o triumfavo vokietis Larsas Riedelis.
Nuo tos akimirkos dar buvo daugybė kovų, kai Virgilijus ir Larsas vienas kitam spaudė rankas sveikindami su pergalėmis, o šia dviejų milžinų dvikova žavėjosi visas sporto pasaulis.
Vokiečiui Virgilijų teko sveikinti ir Sidnėjuje. 2000-ųjų olimpiadoje penkeriais metais jaunesniam kolegai nusileidęs L.Riedelis pasipuošė sidabru, bronza atiteko Pietų Afrikos Respublikos atstovui Frantzui Krugeriui.
„Įsimintiniausia man – pirmoji olimpiada. 1996-aisiais Atlantoje buvau debiutantas, viskas buvo nauja, bet dažniausiai visgi prisimenu 2000-ųjų Sidnėjų, kur iškovojau pirmąjį olimpinį auksą“, – neslėpė V.Alekna.
1996-aisiais Atlantoje buvau debiutantas, viskas buvo nauja, bet dažniausiai visgi prisimenu 2000-ųjų Sidnėjų, kur iškovojau pirmąjį olimpinį auksą.
Tą olimpinį sezoną V.Alekna savo metimais stulbino tiek gerbėjus, tiek specialistus, o kai Kaune numetęs 73 m 88 cm pradėjo rimtai kėsintis į Jurgenui Schultui priklausantį planetos rekordą (74,08 m), visas lengvosios atletikos pasaulis pradėjo vilnietį Sidnėjuje laikyti pagrindiniu favoritu.
Atrankoje galingu mostu V. Alekna nusviedė diską 67 m 10 cm ir pirmu mėginimu žengė į finalą, tačiau jame tautos nervais buvo grojama kur kas dramatiškiau.
Pirmas mėginimas ir... tik 58 m 55 cm. „Tai, aišku, buvo ne pagal mano planą. Norėjau driokstelėti jau pirmuoju mėginimu, o viskas išėjo priešingai. Diskas tiesiog išslydo iš rankos“, – pasakojo V.Alekna.
Antruoju bandymu būsimas čempionas jaudulį įveikė. 67 m 54 cm garantavo vietą finale ir lietuvį kilstelėjo į antrąją poziciją. „Jei būtų ir antras nevykęs, ko gero, būčiau pradėjęs nervintis“, – prisipažino sportininkas.
Psichologiniai antpečiai visiškai sutrupėjo, kai trečiuoju mėginimu Virgis išsiveržė į pirmąją vietą (68 m 73 cm) ir pradėjo diktuoti savo sąlygas.
Ketvirtieji bandymai lyderių rikiuotės nepakeitė, o štai penktuoju Lietuvos ąžuolas diską palydėjo garsiai šaukdamas ne be reikalo – 69 m 30 cm. Rezultatas, kuris vos 10 cm žemesnis už L.Riedelio prieš ketverius metus Atlantoje užfiksuotą olimpinį rekordą.
Šis V.Aleknos metimas atsakė į visus klausimus. L.Riedeliui ir F.Krugeriui atsitiesti psichologiškai ir išsigelbėti paskutiniais bandymais nepavyko, tad paskutinį metimą lietuvis atliko jau būdamas naujuoju olimpiniu čempionu.
„Norėjosi mesti dar toliau, bet kai yra tokia įtampa, ne visada viskas pavyksta taip, kaip nori. 2000-ieji buvo geri metai – vedžiau, gimė sūnus Martynas, olimpinis auksas“, – prisimindamas šypsojosi V.Alekna.
Per vieną vakarą V.Alekna tapo pačiu populiariausiu šalies sportininku, tačiau nedaug kas žino, kad šio medalio galėjo ir nebūti, nes likus pusantro mėnesio iki varžybų būsimas olimpinis čempionas patyrė labai rimtą kelio traumą.
„Kažkuriuo momentu tiesiog persitempiau... Jaučiau didelį spaudimą: rezultatai gerėja, vos ne pasaulio rekordus mušu, žmona laukiasi, olimpiada ant nosies – visi mato mane kaip lyderį ir tikisi medalių. Ir vienoje treniruotėje užteko vieno nesėkmingo pritūpimo – trakštelėjimas, nežmoniškas skausmas ir nebegaliu kojos priminti. Gydytojai sako „operuojam“ – bet suprantama, kad po operacijos nieko padaryti nebegalėsi. Negana to, šaldydamas koją irgi persistengiau – nušalo visa oda“, – nesėkmes prisiminė olimpinis čempionas.
2000-ieji buvo geri metai – vedžiau, gimė sūnus Martynas, olimpinis auksas.
Bet noras siekti svajonės buvo didesnis. Gultis ant operacinio stalo valingas sportininkas atsisakė ir jau po kelių dienų grįžo į treniruotes sutvarstyta koja. „Per tas dienas mano masažuotojas ir geriausias pagalbininkas Zigmas Živatkauskas visiškai pražilo. Jeigu prieš tai numesdavau 70 metrų, tai tą dieną kažkokiu stebuklingu būdu numečiau 60. O po poros dienų varžybos Briuselyje. Naktį gimė sūnus, o dieną turėjau savo patirtą traumą nuslėpti nuo varžovų – negalėjau pasirodyti silpnas. Žinoma, šlubavimo nepaslėpsi, tad visiems sakiau, jog vykdau „slaptą eksperimentą“, – juokėsi V.Alekna.
Tai, ko nepavyko padaryti Sidnėjuje, Lietuvos disko metikas įgyvendino po ketverių metų Atėnuose. Iš Graikijos sostinės V.Alekna grįžo ne tik su aukso medaliu, bet ir olimpiniu rekordu.
Tiesa, 2004-ieji pačiam sportininkui iki šiol kelia dviprasmiškus jausmus. Olimpinį stadioną Virgis paliko nugalėtas. Nors mūsų atletas puikiai pradėjo finalines varžybas ir jau pirmuoju mėginimu švystelėjo diską 69,89 m, po vengro Roberto Fazekašo antrojo mėginimo tribūnos nugriaudėjo dar garsiau (70,93 m).
Toks principinio priešininko šūvis išmušė lietuvį iš pusiausvyros ir iš penkių likusių bandymų V.Aleknai pavyko atlikti vos vieną sėkmingą bandymą. Teko sveikinti varžovą su pergale.
Bet jau tą pačią dieną R.Fazekašas įkliuvo dopingo kontrolieriams, bandydamas suklastoti šlapimo mėginius, panaudojęs specialų implantą. Titulas ir rezultatas iš įžūliai sukčiavusio vengro buvo atimtas, o aukso medalis ir iki šiol tebegaliojantis olimpinis rekordas atiteko Lietuvos disko metikui.
„Gerai, jog prieš tai buvau laimėjęs Sidnėjuje ir jau patyręs tą nuostabų jausmą, kai būdamas olimpiniu čempionu bėgi aplink stadioną apsigaubęs trispalve garbės ratą. Šių emocijų Atėnuose neteko patirti. Tuomet po finalo jaučiausi pralaimėjęs, o aukso medalį man įteikė kitą dieną. Pamenu, kad žiūrovai apdovanojimų ceremonijoje mane sutiko labai šiltai ir sveikino“, – prisiminė du kartus olimpinis čempionas.
