Pjongčange J.Kinderis sukasi taip greitai, lyg su špaga ar lazeriniu pistoletu labiau jam įprastoje aplinkoje.
Šiuolaikinės penkiakovės 2013 m. pasaulio čempionas ir 2017 m. bronzos laimėtojas dabar laksto biatlono trasoje, kur vadovauja dideliam savanorių būriui ir kontroliuoja žiemos olimpinių žaidynių fotografus.
Pirmosiomis dienomis daug foto meistrų suko pas J.Kinderį, o šis kantriai rodė visiems biatlono trasos planą ir pozicijas, iš kurių jiems reikėtų fiksuoti ant slidžių su šautuvais startuojančius atletus.
30-metis lietuvis dar pernai sulaukė netikėto pasiūlymo pamėginti pasidarbuoti per žiemos olimpines žaidynes, kai studijuodamas ir sportuodamas Pietų Korėjoje pats nepriekaištingai atliko savanorio pareigas per stažuotę Pjongčange.
Tada J.Kinderis nutarė, kad žiemą, kai šiuolaikinės penkiakovės sezonas dar neprasidėjęs, jam būtų įdomu išmėginti naują patirtį. Pjongčange naujam darbui atsidavęs penkiakovininkas jau sulaukė ir kito pasiūlymo, dėl kurio galėtų pasukti galvą prieš Tokijo vasaros žaidynes 2020 metais.
Interviu su J.Kinderiu – apie neįprastas pareigas, žiemos ir vasaros olimpinių žaidynių skirtumus, Pietų ir Šiaurės Korėjos žmonių santykius, korėjiečių orumą ir balą, kurį jis parašytų olimpinių žaidynių rengėjams.
– Justinai, kas jums yra šios pareigos žiemos olimpinėse žaidynėse – pramoga ar darbas?
– Dabar jau, žaidynėms persiritus į antrąją pusę, tapo darbas. Iš pradžių viskas buvo įdomu ir neįprasta, mėgavausi tuo, ką darau. Dabar jau daugiau rutinos, tad tai labiau darbas.
– Kokios jūsų pareigos Pjongčange?
– Prieš varžybas paskirstau fotografus į konkrečias pozicijas. Varžybų metu vaikštau ir viską prižiūriu. Biatlono trasos ratas yra nuo 2 iki 4 km, priklausomai nuo rungties, tad ir fotografų pozicijos skiriasi. Aš prižiūriu, kad savanoriai atliktų savo darbą ir kontroliuotų fotografus, kad šie neužlįstų į video kamerų objektyvus, o eidami kirstų trasą ten, kur galima, ir nesutrukdytų sportininkams.
Tą patį darau ir per apdovanojimų ceremoniją – svarbu, kad fotografai žinotų savo vietas ir nesukliudytų vieni kitiems bei atletams.
Dauguma fotografų dėl gero kadro nepiktybiškai gali atsidurti ten, kur neturėtų būti. Žinoma, jie yra profesionalai, bet ir jie kartais pamiršta taisykles, nors ir stengiasi jų laikytis.
– Pats gyvenote Pietų Korėjoje ir sportavote dar pernai, matėte, kaip vyksta pasirengimas žaidynėms. Dabar jau galite įvertinti – kaip šeimininkams pavyko pasiruošti?
– 2016-2017 metais čia praleidau dešimt mėnesių ir galvojau, kad žaidynės vyks kiek sklandžiau. Tačiau prasidėjus žaidynėms, išvydau ir daug neparengtų darbų.
Galvojau, kad korėjiečiai labai rūpestingai įvertina smulkmenas, bet jiems veikiausiai trūksta olimpinių žaidynių rengimo patirties. Jie labai stengiasi išnaudoti savo žmones, ir samdė labai nedaug užsieniečių. Vis dėlto svetimšaliai specialistai geriau žino tokių didelių renginių virtuvę.
Kita vertus, žaidynės vyksta be didelių nesklandumų.
– Ar iš tiesų jau sulaukėte pasiūlymo dirbti ir per 2020 metų Tokijo olimpines žaidynes bei ten vadovauti savanoriams?
– Taip, ketvirtadienį ėjo susirūpinęs savanorių vadovas, kuris dirbs Tokijoje, ir guodėsi: Jums gerai, tereikia 36 savanorių, o man Tokijuje reikės suvaldyti 80.
Tie fotografų vadovai yra patys buvę fotografais, žino visus niuansus. Aš dar tik susipažįstu su detalėmis, be to, esu vienintelis sportininkas šiame darbe ir mažiausiai patyręs naujoje srityje. Tačiau kažkada pirmas žingsnis turi būti žengtas.
– Tačiau Tokijoje žaidynėse turbūt turite ir kitų planų?
– Taip, šiai dienai ten norėtųsi ten nuvažiuoti kaip sportininkui ir ten ne šiaip sudalyvauti, o kažką laimėti.
– Esate dalyvavę dvejose vasaros olimpinėse žaidynėse ir dabar patekote į žiemos. Kokie ryškiausi skirtumai?
– Oro sąlygos ir rungtys skiriasi kardinaliai. Pats neseniai susipažinau su žiemos sportu, anksčiau kažkiek pažiūrėdavau per televizorių ir tiek. Dabar matau didelius skirtumus.
Jei lyginčiau su Londono olimpinėmis žaidynėmis, kurioms skirčiau dešimt balų, tai šiuo atveju įvertinčiau septyniais su puse.
Kaip tik šiandien buvau užsukęs ir į sportininkų olimpinį kaimelį. Žiemos olimpinėse žaidynėse dalyvauja kokius tris kartus mažiau sportininkų, tad ir visi mastai mažesni – restoranų, pramogų, treniruočių salių sąlygos tikri labai skiriasi – viskas lyg ir truputį paprasčiau.
– Daug kalbama apie norovirusą. Ar jis palietė jūsų vadovaujamus savanorius ar visą organizaciją?
– Man tik teko girdėti apie tai, nes žiniasklaida užsikabino ir greitai išgarsino šį reikalą. Tačiau iš maniškių niekas nesusidūrė, manęs irgi nepalietė.
Kita vertus, žinoma, tai nėra iš piršto laužtas reikalas, tikrai yra padalinių, kuriuose virusas išsiplėtė.
– Kiek jūsų darbą jaukia stiprūs vėjai, dėl kurių buvo atšauktos ir moterų biatlono lenktynės šią savaitę?
– Tikrai jaukia, nes yra sudarytas grafikas, o reikia viską perplanuoti. Savanoriai buvo atvažiavę, jų laukė užsakytas maistas, užsakyti autobusai, jie lyg turėtų ilsėtis kitą dieną, nes varžybos baigiasi vėlai vakare. Tačiau žaidynės vyksta, o nuo tokių dalykų niekur nepabėgsi.
– Kiek balų parašytumėte šeimininkams už žaidynių organizaciją?
– Jei lyginčiau su Londono olimpinėmis žaidynėmis, kurioms skirčiau dešimt balų, tai šiuo atveju įvertinčiau septyniais su puse. Panašiai tiek skirčiau ir Rio de Žaneiro žaidynėms.
– Kuo išskirtumėte Pietų Korėją? Būnant čia trumpai krenta į akis švara gatvėse, kur nesimato nei šiukšlių, nors nesimato ir šiukšlių dėžių, daug technologijų elementų, tarp jų robotai įvairiose arenose. Kas jums kelia didžiausią įspūdį?
– Žmonių atsidavimas. Pavyzdžiui, net ir savanoriai, kurie stovi prie durų, geba visą vakarą atidarinėti ir uždarinėti duris su šypsena. Valytojos irgi dirba savo darbą ir šypsosi. Jie nesijaučia nuskriausti, o tada ir kiti žmonės vertina jų darbą.
Už tai juos gerbiu ir žaviuosi. Pas mus būna įstaigų, kur tokį darbą atliekantys žmonės jaučiasi nuskriausti, neįvertinti. Iš tiesų kartais jų nevertiname, tarsi priskirdami kažkokiam prastesniam luomui.
Pietų Korėjoje ir tokius darbus dirbantys žmonės sugeba būti pasipuošę ir pasitempę. Pas mus Lietuvoje labiau vertinamas turtas, kažkokio automobilio įsigijimas. Pietų Korėjoje viskas paprasčiau.
Pietų Korėjoje ir tokius darbus dirbantys žmonės sugeba būti pasipuošę ir pasitempę. Pas mus Lietuvoje labiau vertinamas turtas, kažkokio automobilio įsigijimas.
– Olimpinės žaidynės tarsi suartino abi Korėjas, juo labiau, kad Šiaurės Korėjos lyderio sesuo čia viešėjo žaidynių pradžioje, Pjongčange matoma Š.Korėjos merginų palaikymo grupė. Ar teisingas įspūdis, kad vyresni Pietų korėjiečiai norėtų susijungimo, jaunimas – mažiau, daugiausiai dėl ekonominių priežasčių?
– Aš susidariau įspūdį, kad dauguma norėtų susijungimo. Pagalvojau, kad gaila, jog biatlono varžybose nėra Šiaurės Korėjos sportininkų, nes daug vietinių tikrai jaučia apmaudą, kad negali pamatyti ir palaikyti Š.Korėjos atletų. Ir aš norėčiau, kad jie startuotų, būtų dar gyviau tribūnose.
Nuomonių gali pasitaikyti įvairių, bet aš neigiamų atsiliepimų apie Šiaurės Korėją čia girdžiu mažai. Tiesa, buvo informacija, kad jų išlaidas žaidynės apmoka Pietų Korėja. Tačiau tai irgi lyg santykiai šeimoje. Vyresnis brolis rūpinasi jaunesniuoju ir nori patempti, kad šis lengviau atsistotų ant kojų. Todėl Pietų korėjiečiai dėl išlaidų nesuka galvos, nes mąsto taip: kas gi kitas, jei ne mes turime jiems padėti?
– Ar Šiaurės Korėjos lyderiui vis grasinant branduoliniais ginklais nejaučiate nerimo, nes atstumas iki Pjongčango yra vos 50 kilometrų?
– Dabar, kai Šiaurės Korėjos sportininkai čia startuoja, tikrai sunku būtų įsivaizduoti, kad pradėtų mėtyti bombas ant savų.
Man norėtųsi, kad žaidynės, kuriose yra ir bendra moterų ledo ritulio rinktinė, nutrauktų visus nesutarimus ir dar labiau suartintų abi Korėjas.
