Kai prieš dvejus metus Lietuvos krepšinio rinktinė nusileido olimpinėse žaidynėse Rio de Žaneire, buvo skaičiuojama, kad dvyliktuko kaina siekia 12 mln. per metus.
Maždaug tiek uždirba dvylika geriausiai krepšinį žaidžiančių šalies krepšininkų.
Jie tikriausiai sutriktų, išgirdę, kiek per savo karjerą yra uždirbusi Pjongčange startuosianti tautietė.
„50 eurų esu gavusi, kai laimėjau vieną turnyrą Lietuvoje, – sakė antrosioms savo olimpinėms žaidynėms besirengianti kalnų slidininkė Ieva Januškevičiūtė. – Bet ir tuos pinigus išleidau slidinėjimui.“
23 metų sportininkė atrodo laiminga tiesiog turėdama galimybę leistis slidėmis nuo kalnų.
Ji treniruojasi Italijoje kalnų kurorte Kronplace kartu su tarptautine komanda, kurią sudaro šiai sporto šakai mažų šalių sportininkės iš Gruzijos, Rumunijos, Tailando, Airijos, Danijos.
Lietuvos slidinėjimo asociacija taip išleidžia mažiau pinigų geriausiai šalies kalnų slidininkei, nes būnant tarptautinėje komandoje pigiau treniruotis, samdyti trenerius, keliauti į varžybas ir įsigyti inventorių.
„Man taip gerai, nes slidinėjimo asociacija padeda. Aš stengiuosi taupyti ir vasarą sportuoju nebūtinai kalnuose, o, pavyzdžiui, Druskininkų „Snow arenoje“. Stengiuosi pasitaupyti žiemai.
Visiškai iš to neuždirbu – tai iš mano didelės meilės kalnų slidėjimui“, – sakė I.Januškevičiūtė, studijuojanti Lietuvos sporto universiteto antrajame kurse kineziterapeutės specialybę.
Storą šūsnį popieriaus lapų į Pjongčangą atsivežė kalnų slidininkas Andrejus Drukarovas.
18-metis Liucernos universitete Šveicarijoje studijuoja teisės mokslus ir siekia tapti notaru, kad ateityje turėtų solidesnių pajamų, kurios padėtų jam tęsti mylimą veiklą kalnuose.
Slalomo ir didžiojo slalomo rungtyse Pjongčange startuosiantis jaunuolis nuo devynerių metų gyvena Šveicarijoje. Ten prieš dešimtmetį išvykusi nekilnojamojo turto dokumentų srityje dirbanti jo motina yra ir svarbiausia savo sūnaus sportinės karjeros rėmėja.
„Mano pirmasis žmogus, kuris mane finansuoja, yra mano mama. Aišku, federacija skiria kažkiek pinigų. Jų nėra daug, bet galima surengti porą stovyklų, įsigyti slidžių. Maža pagalba yra geriau nei nieko, – sakė geriausias Lietuvos kalnų slidininkas. – Šiaip sezonas kainuoja labai daug, nes kalnų slidinėjimas yra vienas brangiausių sportų. Brangus ne tik inventorius, bet ir trasos, treneris.“
I.Januškevičiūtės ir A.Drukarovo skaičiavimais, jiems per metus rengtis nevaržant savęs kalnuose reikėtų maždaug po 50–60 tūkst. eurų. Jie priversti išsiversti su gerokai mažesne suma.
Juk pas mus kaip filme „Dvylika kėdžių“: pirma kėdės, po to pinigai. Ir iš mūsų reikalaujama medalio, bet nėra pinigų.
„O elito sportininkams prireiktų po 100–200 tūkst. eurų sezono varžyboms ir treniruotėms – juk kalnų slidininkams 270–300 dienų per metus reikia būti ant sniego. Visa nacionalinė slidinėjimo asociacija iš valstybės gauna 27 tūkst. eurų, – skaičiavo Lietuvos kalnų slidinėjimo federacijos prezidentas Paulius Augūnas. – Dar prideda tarptautinė federacija ir Lietuvos tautinis olimpinis komitetas. Mūsų atletai tėvelių dėka įveikia atrankas, reikia lenkti galvas prieš juos. Lietuva prisideda minimaliai, pagal išgales.
Juk pas mus kaip filme „Dvylika kėdžių“: pirma kėdės, po to pinigai. Ir iš mūsų reikalaujama medalio, bet nėra pinigų.“
Biatlonininkai semia iš kelių šaltinių
Geriausiai iš trijų Pjongčange mūsų šaliai atstovausiančių sporto šakų atstovų jaučiasi biatlonininkai. Jų mėnesio pajamos perkopia tūkstantį eurų, lėšas surenkant iš kelių šaltinių.
Trys iš keturių žiemos olimpiečių biatlonininkų – Tomas Kaukėnas, Vytautas Strolia ir Diana Rasimovičiūtė priklauso Krašto apsaugos ministerijai ir atstovauja jai per kariškių varžybas.
Be to, pinigai atplaukia iš pastaraisiais metais vis pelningesnes sutartis dėl televizijos transliacijų sudarančios Tarptautinės biatlono federacijos, taip pat LTOK ir KKSD.
„Mes turime visko, ko reikia pasirengimui – gydytoją, masažistą, stovyklas. Nieko netrūksta“, – sakė biatlonininkė Natalija Kočergina.
Lietuvos biatlono federacijos prezidento Arūno Daugirdo teigimu, vienam biatlonininkui per metus išleidžiama apie 70 tūkst. eurų. Suma didesnė nei slidininkų, nes biatlonininkai dažniau varžosi aukštesnio rango – pasaulio taurės varžybose.
„Olimpiečiai yra profesionalūs sportininkai, kurie gauna atlygį už sportą. Jiems skiriamos stipendijos, o pasaulio taurės varžybose dalyvaujantys atletai pretenduoja į skatinamąsias premijas. Už pasiektą rezultatą – atitinkamo dydžio premija. Tokia galimybė užsidirbti ir išlaiko mūsų elitą“, – sakė A.Daugirdas.
Būtent biatlonas tarp Pjongčange šaliai atstovaujančių žiemos sporto šakų yra geriausiai finansuojamas iš Lietuvos valstybės iždo, bet jo vieta tarp visų sporto šakų yra kukli – vos 23-ia su 86 tūkst. eurų metams.
Iš žiemos sporto šakų biatloną lenkia tik ledo ritulys (130 tūkst.), o tarp visų 25 dosniausiai aukšto meistriškumo programos finansuojamų federacijų dar patenka čiuožimas (68 tūkst.)
Slidininko pajamos – iš Londono gatvių
Pietų Korėjoje olimpinėse žaidynėse startuos ir trys lygumų slidininkai.
28 metų Modestas Vaičiulis save laiko profesionaliu slidininku, nors jo pajamos tokio įvardijimo nepatvirtina.
„Jei žmogų 500 eurų tenkina, tai patys pagalvokite – ar tuo džiaugtis? – perklausė M.Vaičiulis, grįžtantis į olimpines žaidynes po aštuonerių metų pertraukos. – Darbas sunkus, o pinigai nėra dideli. Daug geriau kur nors išvažiuoti, padirbti kelis mėnesius ir uždirbti tiek pat, kiek čia gaunu per visus metus.“
M.Vaičiulis pats kelis mėnesius yra uždarbiavęs Norvegijoje, o kitas slidininkas Mantas Strolia buvo ilgam pasitraukęs iš sporto ir iškeliavęs į Londoną, kur mokė vietinius važinėti riedslydėmis.
Sėkmingomis dienomis M.Strolia uždirbdavo po 100–200 svarų, o išskirtiniais atvejais net iki 500 svarų.
„Profesionalus sportas pasikeitė per kelis dešimtmečius Lietuvoje. 80-aisiais tikusi sistema nebeveikia kapitalistiniame gyvenime. Dabar sportas tarsi yra savo ir kitų idėjų išpildymas, kurį remia valstybė. Žmogus nieko neišleidžia, bet nieko ir neuždirba, – kalbėjo M.Strolia. – Ateina laikas, kai supranti, kad galimybės mažėja ir tavo laikas bėga. Kai tau nebe 21, o jau 30 metų, pradedi galvoti, kaip kaupti santaupas, vis daugiau mąstyti apie ateitį. Tai pakenkia ir pačiam sportui, nes mintys sukasi ne apie apie rezultatus, o apie išgyvenimą. Todėl daug jaunimo nubyra.
Tačiau reikia prisitaikyti. Sportas gali tapti ir gyvenimo būdu, nebūtinai pasiekiant medalio. Kažkas turi parodyti kitiems žmonėms, kad jie gali, kad jaunesnės kartos irgi sportuotų ir svajotų, o gal ir laimėtų medalius.
Prieš aštuonerius metus jau buvau nusprendęs nebesportuoti, bet matote – vis dar važiuoju.“
31 metų vyras bando patenkinti savo aistrą slidinėjimui ir netapti per sunkia našta valstybei. Jis vis geriau suvokia, kad ne viskas yra matuojama pinigais.
Mokydamas judėti gatvėse riedučiais M.Strolia matė daugybę turtingų klientų, besisukančių darbo rutinoje ir vis bandančių iš jos ištrūkti. Vienos teisininkės metinis atlyginimas perkopė kelis šimtus tūkstančių svarų, bet, žiūrėdamas į šios moters bandymus išsivaduoti iš 16 valandų kasdien trunkančios rutinos, lietuvis instruktorius nematė laimės jos veide.
Ji atrodo laiminga, galėdama keliauti, bendrauti su įvairiais žmonėmis bei dirbti mylimą darbą.
Kitaip atrodo jo mama Kazimiera Strolienė – Pjongčange startuosiančių slidininkų trenerė.
Jos kambariukas Ignalinos mokykloje jau daug metų nematė remonto, plastikinių grindų danga atsilupsi. Mažas bei tamsokas ir rūsys, kuriame laikomos ir ruošiamos olimpiečių slidės.
„Ji kartais balansuoja arti minimalaus atlyginimo, – pripažino M.Strolia. – Tačiau taip pat ji atrodo laiminga, galėdama keliauti, bendrauti su įvairiais žmonėmis bei dirbti mylimą darbą.“