Ypatingas jausmas aplankydavo M.Jonelį žiemos olimpinėse žaidynėse, tarsi jis pats ranka būtų šiek tiek kilstelėjęs vieną kitą atletą ant prizininkų pakylos.
„Beprotiškai gera, kai vieną dieną iki varžybų starto pas tave apsilanko sportininkas, jam suteiki pagalbą, o kitą dieną tu jį pamatai stovintį ant aukščiausios pakylos su aukso medaliu. O dar geriau kai kitą dieną ateina padėkoti – esu įsitikinęs, kad padėkos buvo labai nuoširdžios“, – sakė jaunas lietuvis, Pjongčange besirūpinęsis ortopediniais įdėklais, kurie pravertė įvairių šalių atletams žaidynėse.
Dėl griežtų sąlygų M.Jonelis negali skelbti atletų, kuriems suteikė pagalbą, vardų ir pavardžių, bet papasakojo savo istoriją, kaip jaunas medikas pateko į žiemos olimpines žaidynes.
Įspūdžio pavydėjo ir olimpietis
Gera žinia Panevėžyje su šeima gyvenantį ortopedą-techniką pasiekė prieš tris mėnesius.
Su olimpinių žaidynių rengėjais eilę metų bendradarbiaujanti Vokietijos kompanija „Bauerfeind“ panoro suburti tarptautinę ortopedų komandą žaidynėse.
Vokiečių partneriais Lietuvoje esančiais „Ortopedijos technikos“ atstovui nusišypsojo sėkmė patekti į tarptautinę rinktinę, kurioje susirinko Belgijos, Nyderlandų, Ispanijos, Austrijos ir kitų šalių specialistai.
„Žinai, Mariau, pavydžiu tau to pirmo olimpiados įspūdžio,“ – M.Joneliui įstrigo Pjongčange sutikto Justino Kinderio žodžiai – šis šiuolaikinės penkiakovės čempionas dvejose vasaros žaidynėse dalyvavo kaip atletas, o Pjongčange vadovavo savanorių padaliniui.
Padėjo ir įtvarais, ir kompresinėmis kojinėmis
M.Jonelis kartu su visa įmonės komanda gyveno viešbutyje, kuris buvo kitoje gatvės pusėje nuo Nyderlandų sporto namų.
Ortopedai buvo įsikūrę dviejose bazėse – viena veikė kalnų miestelyje, kita – pakrantėje. M.Joneliui dažniau teko darbuotis kalnuose, kur įsikūrusi ir visa Lietuvos delegacija.
Patyrę traumas sportininkai kreipdavosi į klinikas, kuriose, nustačius rimtesnius patempimus ar plyšimus, nukreipdavo pas ortopedus specialistus.
„Mes pritaikydavome ortopedines priemones, esant reikalui įmobilizuodavome galūnes, paaiškindavome, kaip veikia įtvaras, – pasakojo M.Jonelis. – Dažnai atletai kartu su savo šalies sporto gydytojais ar fizioterapeutais kreipdavosi pas mus dėl profilaktinių priemonių: kompresinių kojinių sportavimui ir keliavimui, įdėklų į slidinėjimo batus, pačiūžas ar sportavimo batelius.
Būtent įdėklus mes gamindavome individualiai kiekvienam sportininkui. Pritaikydavome pagal esamas indikacijas ir avalynės dydį“.
Per visas žaidynes M.Jonelis su tarptautinės komandos kolegomis išdalino apie 5 tūkst. įtvarų.
Drąsiai sėsdavo prie čempionų stalo
Darbas padėjo M.Joneliui iš arti pamatyti sportininkų gyvenimą, nes su mediko akreditacija jis galėjo laisvai vaikščioti po olimpinį kaimelį, o taip pat kasdien pietauti su įvairių šalių sportininkais.
„Mane labiausiai nustebino sportininkų noras bendrauti. Iš pradžių galvojau, kad geriau jiems nelįsti į akis, bet paskui supratau, kad jiems taip pat įdomu sužinoti iš kur aš ir kokia mano misija yra čia, – drąsiai pasijuto jaunas panevėžietis. – Tad kiekvieną dieną su padėklu prisėsdavau vis prie kitos rinktinės atletų“.
Taip M.Jonelis prie pietų stalo palaikė kompaniją daugiausiai olimpinių apdovanojimų per greitojo čiuožimo istoriją iškovojusiai Nyderlandų atletei Ireen Wust, kuri kolekcijoje turi ir 2006 m., ir 2018 m. olimpinių žaidynių auksą.
Kiekvieną dieną su padėklu prisėsdavau vis prie kitos rinktinės atletų.
Olimpinė čempionė Lotte van Beek ir žaidynių prizininkė iš Nyderlandų Anoinette De Jong taip pat pietavo drauge, lietuvis spaudė ranką ir Prancūzijos biatlono karaliui Martinui Fourcade'ui, Pjongčange laimėjusiam tris olimpinius aukso medalius.
M.Jonelis buvo vienas iš mažos grupės lietuvių olimpinių žaidynių tribūnose, nes be Lietuvos olimpinės delegacijos narių, kelių savanorių, Lietuvos slidinėjimo asociacijos vadovo Algirdo Raslano bei gausios TV3 vadovų grupės žaidynių pradžioje, daugiau tautiečių Pjongčango stadionuose per beveik tris žaidynių savaites nesimatė.
Jis susipažino ir su Lietuvos atletai bei kartu minėjo Vasario 16-ąją viename iš Pjongčango viešbučių.
Stadionuose ir arenose M.Jonelis iš arti matė biatlono, slidinėjimo, greitojo čiuožimo varžybas, įsitaisęs tarp šeimininkų. „Nors korėjiečiai ir yra labai drovūs žmonės, bet varžybose saviškius palaiko labai garsiai“, – sakė žaidynių dalyviu pasijutęs medikas.
Per kelionę – karatė ir robotai
Darbinę kelionę jis suderino su pažintine ir buvo porai dienų nuskridęs į Japoniją, kai persikėlė iš minusinio temperatūros laipsniais Pjongččango į 28 laipsnių šilumą Okinavoje.
Jei nerandi kur eiti, užtenka pamojuoti robotui, pastarasis privažiuoja ir suteikia reikiamą informaciją.
„Karatė yra kilusi iš Okinavos, todėl pagrindinis kelionės tikslas buvo apsilankyti tikroje karatė dojo treniruotėje, bei pajausti tikrąją kovos menų dvasią“, – pasakojo panevėžietis.
Iš Japonijos jis sugrįžo į Seulą, esantį per porą valandų greituoju traukiniu nuo Pjongčango.
Pietų Korėjos sostinėje olimpinės dvasios mažiau, tačiau ten M.Jonelis ryškiau pamatė ekonominę šalies pusę. „Technologijos P.Korėjoje yra numeris vienas, – kalbėjo ortopedas. – Didžiuliai TV ekranai, pirmasis pasaulyje 5G internetas, oro uostuose važinėjantys robotai. Jei nerandi, kur eiti, užtenka pamojuoti robotui, pastarasis privažiuoja ir suteikia reikiamą informaciją.“
