„Tiesiog tada švarus protas nebevaldo. Emocijos verda, viskas kunkuliuoja. Sunku papasakoti apie šį jausmą“, – labiausiai patyrusi Lietuvos biatlonininkė D.Rasimovičiūtė pabandė apibūdinti būseną prie starto linijos.
Biatlonas – sudėtinga bei sunkiai nuspėjama sporto šaka, kurioje vienas netaiklus šūvis gali favoritą nublokšti žemyn už pirmojo dešimtuko ribų.
Žinoma, šliuožiant per sniegą ant slidžių su 3,5 kg svorio šautuvu ir dėklu daug lemia greitis ir jėga. Kvėpavimą privalu kontroliuoti, nes atskubėjus reikia šaudyti iš 50 metrų – sprinto rungtyje penki šūviai gulint į 45 mm skersmens taikinį ir penki šūviai stovint į 115 mm skersmens taikinį.
Kita vertus, Šiaurės Europoje karių prieš porą šimtų metų pamėgtas biatlonas nėra dvi sporto šakos, nes lemia viena kitą. Negali šliuožti pernelyg greitai, nes per sunku bus suvaldyti pulsą šaudant. Klaidos kaina didelė, nes tada netaiklus šūvis lemia baudos ratą ir taip prailgina distanciją. Vieną dieną gali tapti čempionu, kitą dieną kristi už 50-uko ribų, jei ranka sudreba ne kartą.
„Kiekvienas pasirenka savitą pulsą, kad atvažiuotų šalta galva į šaudymo sektorių. Nereikia galvoti apie šaudymą, nesiblaškyti, atsiriboti nuo pašalinių minčių. Turi būti tik taikinys ir tu“, – pabrėžė N.Kočergina.
Būtent nenuspėjamasis veiksnys leidžia svajoti Lietuvos biatlonininkėms.
Šį sezoną, taip pat ir kelis pastaruosius, jos nė karto nebuvo arti prizininkų pakylos pasaulio taurės varžybose ar pasaulio pirmenybėse. Tačiau olimpinėse žaidynėse konkurencija tarp šimto atlečių mažesnė, nes stipriausioms biatlono šalims įvesta dalyvių kvotų riba.
Galbūt padės ir tai, kad Pjongčango trasa jau pažįstama, o D.Rasimovičiūtė būtent joje yra užfiksavusi vieną aukščiausių pozicijų per savo karjerą – 11 vietą 2009 m. pasaulio čempionate.
„Trasa labai sudėtinga. Ypač raižyta“, – įspėjo save 33 metų atletė, kurios aukščiausia vieta per keturias olimpines žaidynes buvo 18-oji Turine 2006 m. sprinte.
D.Rasimovičiūtė jau buvo nusprendusi baigti karjerą po žaidynių Sočyje 2014 metais.
Tačiau po vedybų su žinomu Latvijos biatlonininku Ilmaru Briciu, kuris buvo tapęs Lietuvos rinktinės treneriu, sugrįžo į biatlono trasą. Nors keliai su latviu išsiskyrė, biatlonininkė liko biatlone ir pateko į penktąsias olimpines žaidynes.
Nuo 2000 metų slidinėti pradėjusiai, o 2010 m. į biatloną perėjusiai N.Kočerginai tai bus olimpinis debiutas.
„Mėgstamiausia rungtis – estafetė. Tikiu, kad pateksime į dešimtuką, o asmeninėse lenktynėse tikiuosi patekti į 60-uką, kad iškopčiau į persekiojimo lenktynes“, – apie tikslus Pjončange sakė N.Kočergina.
32 metų atletė tikisi palankaus vėjo šaudant, nes Pjongčange lengvus sportinius kostiumus vilkinčius atletus košia tikrai nuožmūs gūsiai.
„Kartais tenka šaudyti prie vėjo, kartais – ne. Todėl mūsų sporte oro sąlygos ir sėkmė taip svarbu, – kalbėjo N.Kočergina. – Šaudymas yra svarbiausia. Jei prastai šaudai, greitos kojos tau nepadės. Kažkada gal buvo svarbiau greitai šliuožti, dabar yra svarbiau greitai ir taikliai šaudyti.“
