„Tomas Kaukėnas – koks malonus siurprizas“, – sugriaudėjo Pjongčango stadiono pranešėjas, kai T.Kaukėnas be klaidų sušaudė pirmą šūvių seriją.
Pataikęs į 45 mm skersmens taikinius gulint, jis buvo visai šalia lyderių 10 km sprinto rungtyje. Jo pavardė buvo ne kartą pakartota, nes ir greitis buvo labai solidus.
„Ach, jis suklydo paskutiniu šūviu“, – atsiduso informatorius, o kartu su juo dalis žiūrovų, nepaisant vėjo pripildę 7 tūkst. vietų Pjongčango biatlono stadioną. Jei ne paskutinis skubotas šūvis į jau 115 mm skersmens taikinį ir baudos ratas, 27 metų lietuvis būtų pirmajame dešimtuke.
Tačiau ir taip T.Kaukėnas, kuris nėra priskiriamas pasaulio biatlono elitui, nustebino, kaip jis sakė, pats save, kai galiausiai finišavo 17-as, įveikęs rungtį per 24 min. 23,5 sek.
Jis pagerino savo pasiekimą 2014 m. Sočio žaidynėse, kuriose irgi įsiveržė labai aukštai per asmenines lenktynes ir finišavo 23-ias, taip pat ir iki šiol geriausiu olimpiniu pasiekimu buvusią Dianos Rasimovičiūtės 18-ąją poziciją 2006 m. Turino žiemos olimpinėse žaidynėse.
Tai, ką padariau šiandien, man yra toks pats netikėtumas, kaip buvo Sočyje.
Nuo auksinės valandos sulaukusio Vokietijos biatlono veterano Arndo Peifferio (0 netaiklių šūvių) mūsų šalies atletas atsiliko 44,7 sek. Nuo sidabrą pelniusio čeko Michailo Krčmaro (0) – 40 sek., nuo bronzos medalio laimėtojo italo Dominiko Windischo – 36 sek.
Varžybų favoritas prancūzas Martinas Fourcade'as finišavo tik aštuntas, paleidęs tris šūvius vėjais.
Iš viso startavo 87 atletai, tarp jų ir Vytautas Strolia, užėmęs 49 vietą, irgi patekęs į persekiojimo lenktynes, bet labiau nei savo vieta besidžiaugęs T.Kaukėno pasiekimu.
Nesibaigus lenktynėms šiltai apsirišęs galvą, dar nežinodamas savo galutinės vietos, T.Kaukėnas sustojo atviram ir jaudinančiam interviu iškart po finišo.
– Geros lenktynės, Tomai, kaip pats vertinate?
– Iš tiesų viršijau savo lūkesčius, nes dar prieš keturias dienas buvau peršalęs, kilo didelė sloga, atrodė, kad pasigavau sinusitą. Labai sirgau, bet per keturias dienas išsikapsčiau. Todėl tai, ką padariau šiandien, man yra toks pats netikėtumas, kaip buvo Sočyje. Tikrai nesitikėjau, kad bus taip gerai, juo labiau kad dar vakar per oficialią treniruotę jaučiausi prastai – grįžau namo ir naktį miegojau gal dešimt valandų, o gal ir daugiau.
Man pavyko tai, kam rengiausi daug metų. Dabar tik aplanko keistas jausmas, kad galbūt vėl neišnaudojau šanso.
Tačiau man pavyko tai, kam rengiausi daug metų. Dabar tik aplanko keistas jausmas, kad galbūt vėl neišnaudojau šanso ir padariau klaidą per antrą šaudymą.
Lyg ir džiaugiuosi, kad viskas gerai, bet nepadariau visko, ką galėjau.
– Nejau spėjote apsidžiaugti prieš paskutinį šūvį, kuris buvo netaiklus?
– Ne, nesidžiaugiau, tiesiog paskubėjau atlikti tą šūvį, nesustabdžiau savęs. Žinau savo klaidas, daug dirbau, kad jas ištaisyčiau.
– Tikriausiai esate patenkintas šliuožimo greičiu trasoje?
– Taip, slidės gerai slydo, nors bijojau, kad jos neslys. Tačiau slidžių tepėjai puikiai susitvarkė – tai davė labai daug. Su prastai parengtomis slidėmis šiame pasaulyje neįmanoma būtų kautis.
Slidės buvo geros, savijauta gera, pats buvau labai motyvuotas ir susikaupęs. Mane įkvėpė prieš startą perskaitytas interviu su mano mama. Mane labai motyvavo mamos žodžiai, jie suteikė daug energijos.
– Už nugaros jums liko daug elitinių atletų, kaip Emilis Egle Svendsenas, Simonas Ederis, Andrejus Rastorgujevas, net Johannesas Boe ir kiti. Martinas Fourcade'as suklydo šaudykloje net tris kartus.
– Tai – olimpinės žaidynės. Dar prieš ketverius metus minėjau, kad žaidynėse daug netikėtumų, viskas gali apsiversti aukštyn kojomis, todėl tokiems silpnesnių šalių atletams kaip mes tai yra šansas. Didžiosios šalys važiuoja pasiimti medalių ir dažnai neatlaiko bei krenta labai žemai. O mes, jei išlaikome įprastą lygį, galime pasirodyti visai gerai. Per žaidynes lyderiai gali sudegti.
– Patekote į persekiojimo varžybas, kurios vyks pirmadienį. Kokie lūkesčiai ten?
– Dabar daugiau galvoju, kaip pabaigti šią dieną. Reikia parvažiuoti, pavalgyti, kai atsigulsiu į lovą, pagalvosiu. Dabar dar reikia persirengti.
– Kaip stipriai trasoje jautėsi stiprūs vėjo gūsiai?
Ji niekada man nesakė, kad mane palaiko, bet dabar sužinojau, kad palaiko mane visa širdimi, visa esybe. Tai žiauriai įkvepia ir jaudina.
– Žinoma, jautėsi. Kartais pagaudavau vėjo gūsį iš priekio, jis mane pristabdydavo. Tačiau džiaugiausi, kad šaudykloje gūsių nebuvo. Gulint vėjo nebuvo. Tiesa, vienu šūviu pataikiau į taikinio gabaritą, bet taikinys užsivertė – sėkmė šiandien šypsojosi. Šaudant stovint irgi nebuvo vėjo.
– Pietų Korėjoje pasirinkote dienotvarkę pagal Lietuvos laiką (laikas skiriasi septyniomis valandomis) – tai irgi padėjo?
– Tai buvo, kaip mes juokaujame, Maskvos laikas – dviem valandomis daugiau nei Lietuvoje. Pagal tą laiką gyvenome ir šis režimas mums tiko, nes šiandien atsikėliau 14 valandą dieną, varžybos buvo 20 val. vietos laiku, tad nereikėjo laukti ilgai. Nuo aštuonių ryto laukti būtų sunku, o dabar nepavargau, taktika pasiteisino. Dabar tokiu režimu gyvensime iki pabaigos.
– Kokie mamos žodžiai jums labiausiai įstrigo?
– Bendrai visi. Kad prisimena vaikystės detales, kad nenori mane trikdyti, bet visada palaiko. Ji iš tiesų niekada man nesakė, kad mane palaiko, bet dabar sužinojau, kad palaiko mane visa širdimi, visa esybe. Tai žiauriai įkvepia ir jaudina.
Iš tiesų aš mažai bendrauju su tėvais, nes daug laiko būnu stovyklose, treniruotėse, o jie lieka nuošalyje, nors iš tiesų mes – vaikai – esame jų džiaugsmas. O aš jiems per mažai skiriu dėmesio, nors jie mane taip palaiko.