Ramus tarsi Rytų budistas, Lietuvos krašto apsaugos eilinis T.Kaukėnas darsyk pagerino visų laikų geriausią rezultatą šalies biatlono istorijoje.
Jis užėmė tryliktą vietą persekiojimo lenktynėse, peršokęs keturiomis pozicijomis aukščiau nuo septynioliktos vietos sprinte ir vėl mynęs ant kulnų pripažintiems lyderiams vienoje iš populiariausių ir labiausiai konkurencingų žiemos sporto šakų.
„Trylikta vieta yra gera, bet nemanau, kad ji visiems bus svarbi. Žmonėms, kurie supranta sportą – tai aukštas rezultatas. Politikams ar kitiems tikriausiai tai nėra įspūdinga“, – sakė 27 metų biatlonininkas iš Ignalinos.
Trylikta vieta yra gera, bet nemanau, kad ji visiems bus svarbi.
Jis antrą dieną iš eilės atkreipė į save dėmesį Pjongčango olimpiniame biatlono stadione, jo pranešėjui dažnai minint lietuvio pavardę, prie kurios net biatlono ekspertai nėra pratę, nes tokių aukštų rezultatų T.Kaukėnas dar nebuvo pasiekęs per savo karjerą.
12,5 km distancijoje iš 17-osios vietos startavęs lietuvis suklydo tik dusyk per keturias serijas šaudykloje, taikliais šūviais nuvertė 18 iš 20 taikinių, bei buvo pakilęs į dešimtą poziciją distancijos viduryje.
„Puikus rezultatas baltams“, – paskelbė Pjongčango stadiono komentatorius, kai T.Kaukėnas kirto finišo liniją iškart po latvio Andrejaus Rastorgujevo.
T.Kaukėnas atsiliko 1 min. 40 sek. nuo Martino Fourcade'o, sukėlusio džiaugsmo bangą tarp korėjiečių 7,5 tūkst. vietų apypilniame stadione.
Iš aštuntos vietos startavusi 29 metų biatlono superžvaigždė švietė iš džiaugsmo, kaip ir jaunas švedas Sebastianas Samuelssonas, netikėtai iškovojęs sidabrą ir finiše aplenkęs vokietį Benediktą Dollį.
Patenkintas buvo ir T.Kaukėnas, už savo nugaros palikęs būrį biatlono žvaigždžių: austrą Simoną Ederį (14), norvegus Emilį Hegle Svendseną (20) ir Jogannesą Boe (21), taip pat ir sprinto rungties prizininkus: italą Dominiką Windischą (16) ir čeką Michailą Krčmarą (30)
Po finišo T.Kaukėnui per petį draugiškai plojo Vytautas Strolia – dar vienas lietuvis pagerinęs savo rezultatą šešiomis pozicijomis – nuo 49 vietos sprinte iki 43 vietos persekiojime, nepaisant keturių klaidų šaudykloje.
„Vakar vienas rekordas, šiandien kitas – kaip gali nesidžiaugti“, – V.Strolia kalbėjo už T.Kaukėną.
T.Kaukėnas jau planavo, kaip keliaus į olimpinį kaimelį ir mins stacionarų dviratį, kad pramankštintų raumenis, bet prieš tai sustojo interviu ir padėkojo ypatingam žmogui, padėjusiam susitvarkyti su emocijomis ir taip iššauti Pjongčange.
– Tomai, kokios emocijos pagerinus rezultatą, kuris ir taip jau buvo geriausias per šalies biatlono istoriją?
– Visas emocijas patyriau vakar, o šiandien tiesiog mėgavausi varžybomis. Šiandien – ramus.
– Lenktyniavote tarp elitinių atletų, greta jūsų laikėsi ir Emilis Svendsenas, ir Andrejus Rastorgujevas, ir Erikas Lesseris. Kaip jautėtės šliuoždamas tarp jų?
– Iš starto išvažiavau su grupe sportininkų, tad iš pradžių ilsėjausi, nes buvo vėjuota, o vienam prieš vėją būtų sunku. Du ratus važiavau su E.Svendsenu, trečiajame taip atsitiko, kad turėjau šliuožti vienas. Ketvirtą ratą irgi šalia kažko laikiausi, o paskutiniame jau ėmė trūkti jėgų. O galėjau aplenkti ir latvį.
Aš rinkausi taktiką, kad prieš šaudymą važiuočiau lėčiau, kad nenuvargčiau ir gerai sušaudyčiau. Man pavyko – šaudymas tokiomis oro sąlygomis buvo tikrai neprastas.
Buvau numatęs važiuoti ramiai ir užtikrintai iki penktojo rato. Sau kartojau: viską lems šaudymas. Taip ir buvo – man pavyko. Šaudykloje mėgavausi kiekvienu šūviu, buvo gera jausti, kaip užsiverčia taikiniai.
– Koks jūsų pulsas buvo šaudykloje?
– Šiandien labai žemas, nes ėjimas į šaudyklą buvo nuo kalno, tad pailsėdavau. Pažiūrėdavau, kad prieš pat šaudyklą pulsas buvo 172, o gulint ar stovint su šautuvu – 165. Tai – tinkamas pulsas. Aukščiausias pulsas įprastai būna apie 192, o vidurkis apie 188. Šiandien vidurkis mažesnis. Kaip tik galiu patikrinti (žiūri į prietaisą) – vidurkis 182, o maksimalus – 191.
– Martino Fourcade'o pergalę tikriausiai galima buvo nujausti, ar ne?
– Taip, šiandien kaip tik kartu važiavome autobusu ir mačiau, kaip jis atrodė. Su Vytautu aptarėme, kad M.Fourcade'as tikrai laimės medalį. Jis perdegė pirmąją dieną, tiesiog sudegė, o šiandien atsikėlė visiškai ramus, turbūt toks, kaip aš (šypsosi). Jam viskas sekėsi, o stiprus jis yra iš prigimties.
– Kaip manote, ar jūsų proveržis olimpinėse žaidynėse gali išjudinti biatloną Lietuvoje?
Šiandien norėčiau padėkoti savo psichologui Andriui Liachovičiui, kuris pastaruoju metu padarė didžiausią įtaką mano rezultatams.
– Trylikta vieta nėra kažkoks įspūdingas rezultatas, reikėtų bent pirmojo trejeto, kad užvestume Lietuvą ir įkvėptume kitus palaikyti žiemos sportą.
– Po sprinto ištarėte gražių žodžių savo mamai. Galbūt šiandien irgi turite kam skirti šį rezultatą?
– Šiandien norėčiau padėkoti savo psichologui Andriui Liachovičiui, kuris pastaruoju metu padarė didžiausią įtaką mano rezultatams. Jis labai daug dirbo, vakar rašė laišką, bet dar nespėjau parašyti atgal. Tai yra žmogus, dėl kurio šiandien jaučiuosi stiprus ir tvirtas. Darau daug mažiau klaidų nei anksčiau, jaučiu darbo rezultatus.
– Kas persivertė galvoje dirbant su psichologu?
– Jis įdiegė man mintį, kad svarbiausia ne rezultatas, o procesas. Jei galvočiau, kad šiandien užsikabinsiu medalį, būčiau kritęs žemyn. Bet šiandien galvojau, kaip teisingai atlikti šūvį, kaip atsispirti lazdomis, kaip kilti į kalną ir nuo jo leistis. Susitelkiau į procesą, o rezultatas atėjo pats.