Jau nuo 2010-2015 m. netyla kalbos, kad Europos regbio trečiajam broliui, nuolatiniam Europos Nacijų taurės aukščiausio diviziono nugalėtojui, vienam didžiausių regbio žaidėjų eksportuotojų ir itin gilias regbio tradicijas turinčiam Gruzijos regbiui reikia suteikti šansą kilti aukštyn.
2015 m. pasaulio regbio čempionate Gruzija šiuos nuogąstavimus tik patvirtino. Nugalėta Tonga ir Namibija, tiesa, beviltiškai pralaimėta Argentinai. Bet jau po savaitės gruzinai regbio pasauliui padovanojo bene sensacingiausias 50-60 pasaulio čempionato minučių, jei nevertinsime japonų žygdarbio prieš PAR.
Gruzinai pirmajame kėlinyje niekuo nenusileido legendiniams „All Blacks“. Noru laimėti ir fizine jėga juos net lenkė. Suprantama, pasaulio čempionai neleido suabejoti savo pranašumu ir trečiajame rungtynių trečdalyje pabėgo. Bet kokiu atveju, gruzinų pasirodymas privertė ne vieną regbio gerbėją ir regbio organizacijų vadovą pasikrapštyti pakaušį ir bent minutę pamąstyti – o kas būtų, jei...
Prieš einant prie esmės, reikia trumpai aptarti dar vieną šios dėlionės dedamąją – Rumunija. Ši komanda taip pat turi labai gilias regbio tradicijas ir nuolat dalyvauja pasaulio čempionatuose. Pastarajame jie atrodė tikrai labai gerai. Rumunai nugalėjo Kanadą ir užkūrė neblogą pirtį italams (tiesa, užkūrė tą pirtį ženkliai per vėlai). Žodžiu, puikus pasirodymas ir nuostabi regbio tradicijas turinti rinktinė.
Bet. Rumunai nėra tokie stabiliai geri kaip gruzinai. Jų forma nuolat banguoja, o tuos pačius gruzinus per pastaruosius 10 metų jie nugalėjo tik kartą. Peršasi mintis, kad vienintelis paaiškinimas, kodėl kalbant apie Gruzijos šansus kilti aukščiau nuolat minima ir Rumunija, yra Octavian Morariu. „Rugby Europe“ organizacijos prezidentas yra rumunas. Šio talentingo vadovo žodžių klausoma ir jis niekada nepamiršta prikabinti Rumunijos vagono prie traukinio, kurį tempia Gruzijos garvežys. Taip, rumunai turi stipresnę namų lygą nei gruzinai, bet jų nacionalinių komandų (visų amžiaus grupių) rengimo sistema silpnesnė ir tas meistriškumo skirtumas tik didėja. Grįžkime prie Gruzijos, o Rumuniją palikime kitam rašiniui.
Scenarijus Nr. 1: „7 Nacijos“.
Nuostabus formatas. Gruzinai nuolat šiurpintų italus, o bėgant metams, kasmetinės kovos su Europos regbio grandais labai stipriai kilstelėtų gruzinų meistriškumą. Ypač įdomios būtų Gruzijos ir Prancūzijos dvikovos. Gruzinai yra bene didžiausi regbio žaidėjų importuotojai į visų pakopų Prancūzijos regbio lygas. Jie žino ir supranta visas Prancūzijos regbio plonybes, o prancūzai žiūrovai nuoširdžiai myli tuos didelius barzdotus kaukaziečius su neištariamomis pavardėmis. Atmosfera tiek Tbilisyje, tiek Paryžiuje būtų puiki.
Deja, šis scenarijus mažai tikėtinas. Dėdės ir tetos Dubline (ten yra „Šešių nacijų“ būstinė) nevertina Gruzijos regbio, jiems Gruzija atrodo tolima, o ir Gruzijos rinka vertinama kaip per maža tokiam dideliam renginiui. Abejojantiems norisi pateikti tik kelis skaičius. Gyventojų skaičius: Velsas – 3 mln., Airija – 4,5 mln., Naujoji Zelandija – 4,4 mln., Fidžis – 0,8 mln., Gruzija – 3,7 mln. Ir, taip, regbis Gruzijoje yra sporto šaka Nr.1.
Dar yra ir tolimų skrydžių, nesaugaus turistams miesto ir nepakankamo komforto keliaujantiems sirgaliams argumentai. Visi jie yra dalinai teisingi. Tačiau Vakarų europiečiai net neįsivaizduoja, kokiais tempais gruzinai šias problemas imtųsi spręsti, jei žinotų, jog po 5-7 metų į Tbilisį kasmet 3-4 pavasario savaitgaliams atvyks minios pasiturinčių regbio sirgalių.
Europos regbio sirgalių įspūdžiai, parsivežti iš be proto svetingos, santykinai pigios, nuostabią istoriją ir gamtą turinčios bei regbį labai mylinčios šalies būtų neabejotinai nuostabūs.
Net ir atmetus „Šešių nacijų“ valdybos pesimistiškumą „7 Nacijų“ formatui, kiltų dar vienas labai objektyvus ir gana svarbus kontrargumentas. Komandų skaičiui padidėjus iki 7 (nelyginis skaičius), išsitęstų pats turnyras, o tai labai nepatiktų didiesiems Europos regbio klubams, kurie net ir dabar burnoja dėl „Šešių nacijų“ trukmės ir jau dabar aktyviai teikia turnyro trumpinimo pasiūlymus.
Scenarijaus Nr. 1 tikimybė: 2/10.
Scenarijus Nr. 2: „Šešios nacijos“ su iškritimo-kilimo galimybe.
Irgi neblogas scenarijus, kuris tarp eilučių reiškia „duokime ir gruzinams kas antrus metus vietoje italų sužaisti“. Scenarijus logiškas ir šiuo metu bene labiausiai proteguojamas „Rugby Europe“. Dar kartą primenu, kad „Rugby Europe“ ir „Šešių nacijų“ nesieja joks rimtas teisinis ryšys. „Šešios nacijos“ yra komercinė organizacija, kuri siekia kuo daugiau uždirbti iš TV transliacijų teisių, bilietų ir atributikos. Kitaip tariant, „Šešios nacijos“ yra įmonė.
Ką nuolat daro tokios sėkmingos ir pelningos įmonės? Ne, nebūtinai plečiasi į naujas rinkas. Jos siekia susimažinti rizikas ir padidinti pelną, per daug neinvestuodamos į naujas rinkas, jei tos plėtros nereikalauja konkurencinė aplinka. Konkurencijos „Šešios nacijos“ neturi. Pelnas auga dideliais tempais. Kam investuoti didžiulius pinigus į papildomas rinkas? „Rugby Europe“ ar „World Rugby“ turi ateiti su maišu pinigų ir labai gražiai paprašyti „Šešių nacijų“, kad šie bent pirštą pajudintų. Visas arba beveik visas investicijas turės prisiimti jau minėtos „Rugby Europe“, „World Rugby“ ir šalys kandidatės.
Svarbiausias žodis ankstesnėje pastraipoje yra ne investicijos, o rizika. „Šešios nacijos“ nesiims šio scenarijaus, nes visada bus (nors ir labai mikroskopiškai maža) rizika, jog paskutinę vietą užims Anglija, Airija arba Prancūzija. Šalys, kurių žiūrovai ir išlaiko šią organizaciją. Rizika nedidelė, bet nepriimtina.
Vienintelis galimas iškritimo-kilimo scenarijaus variantas yra reglamentas, kuris numato peržaidimą dėl galimybės rungtyniauti „Šešiose nacijose“ tik tuo atveju, jei paskutinę vietą užima Italija. Kitos regbio valstybės turi per daug argumentų, kurie neleis „Šešių nacijų“ valdybai net pagalvoti apie jų iškritimą iš turnyro.
Scenarijaus Nr. 2 tikimybė: 3/10.
Scenarijus Nr. 3: „5 Nacijos“
Anglai turi labai gerą posakį apie tai, kad žmonės kartais nemato dramblio kambaryje. Nemato, nes nenori matyti, arba tas matymo pripažinimas lemtų nemalonumus jiems patiems. Dramblys kambaryje yra Italija ir faktas, kad jiems niekaip nepavyksta kilti aukštyn ir priartėti prie Europos regbio grandų.
Italai turi tik du pilnai profesionalius klubus, kurie abu rungtyniauja Pro12 turnyre (Škotijos, Velso, Airijos ir Italijos klubų taurė). Sekasi jiems ten labai prastai. Rinktinė taip pat neblizga. Reti blyksniai yra veikiau varžovų nenusiteikimo kovoti prieš italus ar tų pačių varžovų formos prastumo rezultatai, nei pačių italų nuostabaus žaidimo vaisiai.
Naujasis Italijos regbio direktorius ir nacionalinės rinktinės treneris Conoras O‘Shea ir jo patirtis bei vizija nuteikia optimistiškai. Airis nori pertvarkyti Italijos regbio pamatus, stiprinti klubus ir jaunimo rinktines. Norai labai geri ir teisingi, tačiau šiems planams gali pritrūkti laiko, jei Italijos rinktinė per artimiausius 3-5 metus nesugebės priartėti prie likusių 5 nacijų ir nepradės pralošinėti joms vidutiniškai 6-9, o ne 25-35 taškų skirtumu.
Iš kitos pusės, Roma yra nuostabus miestas keliaujantiems regbio sirgaliams, rinka didžiulė, o Italijos komanda kartais demonstruoja labai gražų regbį. Žingsnis atgal galimai nubrauktų visas investicijas, kurios buvo skirtos Italijos regbiui. Finansinė „5 Nacijų“ scenarijaus nauda – nulinė.
Toks sprendimas sutrumpintų turnyrą (klubai ploja katučių) ir sugrąžintų intrigą kiekvienose rungtynėse. „5 Nacijų“ turnyras dar ir nuramintų regbio sirgalius bambeklius (dažniausiai anglus), kurie yra tokie pasipūtę, jog net nebando suvokti, kokią naudą pasaulio regbiui duoda Italijos žaidimas „Šešiose nacijose“. Jiems rūpi tik geros emocijos savo vietiniame bare ir visada įtemptos rungtynės.
Scenarijaus Nr. 3 tikimybė: 1/10.
Scenarijus Nr. 4: Prestižinis, bet ne toks elitinis turnyras, vykstantis tuo pat metu kaip ir „Šešios nacijos“
Žaisti su pajėgiais varžovais ir žaisti kuo dažniau nori ne tik Gruzija ir Rumunija. To paties nori JAV, Fidžis, Japonija, Kanada, Rusija, Ispanija, Namibija, Tonga, Samoa. Pasiūlymą dalyvauti tokio tipo turnyre svarstytų ir Portugalija, Kenija, Urugvajus, Vokietija, Belgija, Honkongas. Formatas paprastas – suskirstome ekipas geografiniu principu, o geriausios 4 ar 6 ekipos susitinka finaliniame 2-3-4 savaičių trukmės turnyre.
Viskas labai gražu ir logiška. Gruzinai ir Rumunai galėtų dažniau žaisti prieš Japoniją, Fidžį ar JAV. Visi laimingi? Ne. Labai nelaimingi būtų Europos ir Pietų pusrutulio didžiausi klubai, kurie tikrai nenorės atiduoti dar didesnės dalies savo žaidėjų turnyrui, kuris turėtų vykti tuo pat metu kaip ir „Šešios nacijos“.
Be to, kas ryšis investuoti į tokį turnyrą? Vieninteliai galimi fundatoriai – sportą transliuojančios žiniasklaidos grupės, arba „suneštinis balius“ visų dalyvių sutarimu. Abu finansavimo šaltiniai mažai tikėtini.
Scenarijus Nr. 4 tikimybė: 2/10
Scenarijus Nr. 5: „6 Nacijos“ lieka nepakitę. Ženkliai didinamos investicijos į kylančias regbio nacijas
Iškart pateikiu scenarijaus tikimybę: 9/10.
Jokių permainų „Šešių nacijų“ struktūroje nebus. Artimiausius 7-10 metų galime ramiausiai planuoti „Šešių nacijų“ turnyro tąsą. Lygiai taip pat drąsiai galime numanyti ir tai, kad „Rugby Europe“, „World Rugby“ ir „Šešių nacijų“ vadovai nėra kvaili ir suvokia, kad reikia kovoti dėl sirgalių dėmesio. Reikia užsiauginti arba iš kitų sportų pasivogti savo žiūrovą. Reikia bandyti ugdyti kylančių regbio nacijų sirgalius, pratinti juos prie didžiojo regbio legendos ir po truputėlį priversti juos išlaidauti regbio reikmėms.
Nesvarbu, ar naujasis regbio sirgalius užsisakys TV paketą, leidžiantį stebėti aukščiausio lygio regbį, ar įsigys „All Black“ marškinėlius, ar su draugais sugalvos nuvykti į aukščiausio lygio regbio mačą ir ten palikti apvalią sumą miestui, šaliai ir regbiui. Šie ir kiti sirgalių pinigai yra nesunkiai apskaičiuojami ir labai geidžiami. Reikia tik sukurti platformas tų pinigų pasiėmimui.
Greičiausia ir visada pasiteisinanti platforma – nacionalinės rinktinės sėkmė. Visiems „Rugby Europe“, „World Rugby“ ir „Šešių nacijų“ vadovams tikrai nutįso seilė, kai Vokietija nugalėjo Rumuniją. „Vokietijos rinka. Va čia tai būtų geras kąsnelis! Nereikėtų nei investicijų į Tbilisio viešbučius ar stadioną, nebūtų galvos skausmo dėl TV transliacijų teisių pardavimo kainos. Tiesiog didelė ir stora Vokietijos rinka“, – pamąstė tūlas Johnas Feehanas („Šešių Nacijų“ vadovas), sėdėdamas savo biure Dubline.
Rinkų turtingumas ir jų dydis veikiausiai yra pagrindinė priežastis, kodėl Gruzija vis dar murkdosi su Ispanija, Rumunija, Rusija, Vokietija ir kitais Europos Nacijų taurėje. Regbio organizacijų vadai veikiau rinksis investicijas į didesnių ir turtingesnių šalių regbį, nei ryšis visa jėga kilstelėti Gruziją už ausų į Europos ir pasaulio regbio elitą. Investicijos į Rusijos, Vokietijos ar Ispanijos regbį yra daug logiškesnės ir lengviau paaiškinamos tų investicijų davėjams.
Visame šiame aiškinime nelendame į patį Gruzijos regbį, Gruzijos žaidėjų talentą ir jų regbio mokyklos jėgą. Niekas nesiginčija – gruzinai žaidžia regbį labai gerai ir yra verti visų jiems skiriamų komplimentų. Nereikia nuvertinti ir dabartinių investicijų į Gruzijos regbį dydžio. Gruzijos regbis gyvena gerai.
Tiesą pasakius, sąlygos jauniems Gruzijos regbininkams siekti profesionalių sportininkų karjeros niekuo nenusileidžia Vakarų europiečiams. Gruzinų jaunimui tereikia pasirinkti, kurią užsienio kalbą mokytis – anglų ar prancūzų. Patiems talentingiausiems ir kalbos žinių nereikia. Juos sumedžioja, supakuoja ir išsigabena didžiųjų Europos regbio valstybių skautai.
Gruzijos regbio rinktinių rengimo programa pristatoma kaip pavyzdinė visame pasaulyje. „Rugby Europe“ ir „World Rugby“ patinka turėti tokį sėkmės pavyzdį, todėl investicijos ir nenutrūksta. Dėl tų investicijų ir patys Gruzijos regbio vadovai per daug vėjų nekelia. Jie irgi sveria rizikas. Per didelis jų noras griauti senąją Europos regbio sistemą gali atsiliepti jų pačių kasdieniam darbui, paramai gaunamai iš „Rugby Europe“ ir „World Rugby“. Garsiai permainų reikalauja tik Gruzijos žiniasklaida, Gruzijos regbio sirgaliai ir europiečiai, kuriems nepatinka beviltiškai atrodanti Italijos rinktinė.
Regbio pasaulyje sutinkama, jog vienas geriausių įrankių rinktinės lygio kėlimui – stiprus nacionalinis čempionatas ar bent jau 1-2 galingi regbio klubai. Tikėtina, jog Gruzijos, Rusijos, Rumunijos (gal Italijos, Ispanijos ir Vokietijos) regbio klubai bus palaipsniui integruojami į Europos regbio klubų čempionatus.
Rusijos klubai jau debiutavo žemesnėje Europos klubų čempionų lygos atmainoje. Būtų natūralu, jei Gruzijoje susikurtų ir vienas super klubas (kaip „Jaguares“ Argentinoje ar „Sunwolves“ Japonijoje) ir nuolat rungtyniautų vienoje iš vidutiniškai stiprių Europos regbio elito lygų (tarkime, Pro12). To regbio klubo pagrindą sudarytų Gruzijos rinktinės nariai. Ši strategija pasiteisino Argentinoje, Japonijoje, Škotijoje, dalinai ir Airijoje. Kodėl eksperimento neperkėlus ir į Gruziją?
