Jos treniruojamos rinktinės sportininkui Vytautui Stroliai Sočio olimpiada prasidėjo itin nesėkmingai – skiatlono varžybose jis liko 67 vietoje tarp 68 dalyvių. Paskutinę 68-ąją poziciją užėmęs Pietų Korėjos sportininkas taip ir nebaigė varžybų – jis buvo paprašytas pasitraukti iš slidinėjimo trasos.
- 1998-ųjų Nagano olimpiadoje jūs taip pat buvote paskutine lenktynėse. Koks jausmas būti paskutiniu?
- Aš praktiškai teigiau, kad stebuklų nebus. Net tokios šalies kaip Ukraina sportininkai jautėsi šioje disciplinoje silpni, todėl jie net nėjo kovoti. Tai labai sudėtinga distancija. Jis dar jaunas...
- Bet jam labai skaudu turėtų būti. Gal nereikėjo į tą olimpinę mėsmalę Vytautą kišti?
- Pavasarį buvo planas jį leisti Sočyje kovoti tik 15 kilometrų distancijoje ir sprinte. Tačiau jis yra sportininkas – jis nori startuoti. Tą teisė jis turėjo ir naudojasi. Taip susiklostė situacija.
- Bet jis realiai liko paskutinis. Įsivaizduojate, kokį psichologinį spaudimą jis jaučia?
- Dar prieš olimpiadą pasakiau, kad neskaitytų ir nekomentuotų jokių straipsnių. Ir net nerašytų. Nes aš žinojau, kad reakcija į slidininkų pasirodymą bus tokia. Net ir jei Vytautas būtų antras nuo galo, vis tiek reakcija būtų tokia pati.
- Vytautas atsigaus po tokio smūgio – nesėkmingo starto?
- Taip, jis atsigaus. Jis stiprus. Aš sakiau, tu nepergyvenk, jei nepasiseks. Juk visko būna. Reikia viską užmiršti ir rengtis kitiems startams.
- O kas ten jo laukia?
- Jis galėtų reabilituotis 15 kilometrų klasikiniu stiliumi.
- Jis užims bent jau 40-ąją vietą?
- Ne, ne... Tik tarp 50-tos ir 60-os vietų. Bet ir vėl – reikia žinoti, kaip jis atsistatys po šios dienos varžybų ir vasario 11-ąją vyksiančio sprinto. Kalbu apie psichologiją...
- Padėsite atsistatyti? Kaip? Vešite į kalnus?
- Mes ir taip kalnuose gyvename. Gal geriau atsipalaiduoja sportininkų socialinėse zonose. Pirmadienį gal nuvažiuosime į miestą pasivaikščioti, atsigauti po treniruočių.