– Kaip atradote slidinėjimą? Daugelis vaikystėje mėgėjiškai išbando slides, o kaip pradėjote sportuoti rimtai?
– Slidinėjimą atradau būdama devynerių, prieš 11 metų. Nuo mažens svajojau šliuožti, bet neturėjau slidžių. Sulaukusi pasiūlymo ateiti paslidinėti iškart sutikau, jau kitą dieną stovėjau ant slidžių. Pirmas įspūdis buvo geras, tad atėjau dar ir dar. Taip ir pasilikau su slidinėjimu.
– Kur dažniausiai treniruojatės ir kodėl?
– Dažniausiai treniruojamės Austrijoje, ten – puikūs kalnai, geras aukštis. Taip pat Skandinavijos šalyse. Prieš prasidedant sezono startams turime ilgalaikę stovyklą Suomijoje.
Manau, didžiausias laimėjimas ir yra tas, kad pasiekiau savo tikslą – dalyvauti olimpiadoje.
– Ar galite pasakyti, kodėl verta žmonėms išbandyti slidinėjimą?
– Tai labai aktyvus sportas, slidinėjant dirba visi iki vieno raumenukai. Be to, tai galimybė sportuoti ne patalpoje, o gryname ore. Ir dar tai puikus svorio metimo būdas, kas nėra to bandę. Žodžiu, labai šaunus sportas (juokiasi – aut. past.)
– Kodėl verta žiūrėti slidinėjimo olimpines transliacijas?
– Verta žiūrėti ne tik slidinėjimo olimpines transliacijas, o visas. Olimpiada − tai ne kasmetinis įvykis. Per ketverius metus kiekvienoje sporto šakoje gali daug kas pasikeisti, pavyzdžiui, lyderiai. Atsiranda naujų sportininkų, kurių ankstesnėje olimpiadoje nebuvo matyti. Dalis sportininkų baigia karjerą. Taip galime plėsti savo suvokimą apie žiemos sportą.
– Kokie jausmai apėmė sužinojus, kad patekote į Sočio žiemos olimpines žaidynes?
– Įvairūs. Aišku, nudžiugau, kada paaiškėjo, kad jau tikrai važiuosiu, bet kartu ir sunerimau. Tai – didelė atsakomybė.
– Ko tikitės iš šių olimpinių žaidynių? Ką jums tai reiškia?
– Pirmiausia man didelė garbė, kad atstovauti Lietuvai šiose olimpinėse žaidynėse galiu kaip tik aš, slidininkė. Kaip sportininkei, manau, šios žaidynės suteiks neįkainojamos patirties, kurią galėsiu panaudoti ateityje.
– Koks laimėjimas, susijęs su sportu, iki šiol pats brangiausias?
– Manau, didžiausias laimėjimas ir yra tas, kad pasiekiau savo tikslą – dalyvauti olimpiadoje.
– Koks didžiausias nuotykis, patirtas trasoje?
– Galbūt pats pirmas mano nusileidimas nuo kalno, kuris įvyko prieš 11 metų, bet vis dar puikiai įsirėžęs atmintyje. Pamenu, nemokėjau su slidėmis stabdyti ir dar labai netvirtai ant jų stovėjau. Pasileidau nuo kalno, tuo metu man atrodžiusio milžiniško, ir, žinoma, griuvau. Griūdama padariau kūlverstį, pašliuožiau dar keletą metrų ir sustojau. Dėl šio įspūdingo nusileidimo pravirkau ir garsiai išrėkiau, kad nebeateisiu niekada slidinėti, bet štai aš čia (juokiasi – aut. past.)
– Ar manote, kad daugybė transliacijų iš Sočio žiemos olimpinių žaidynių gali padėti žiemos sportui tapti populiaresniam Lietuvoje?
– Galbūt iš dalies. Mano nuomone, jei žmogui žiemos sportas nėra įdomus, tai galime jį transliuoti nors ir 24 val. per parą – jis jo nežiūrės, o žiūrės kas jam įdomiau. Transliacijos – tai lyg ir reklama žiemos sportui, bet, kita vertus, ar mes turime ką pasiūlyti žmonėms Lietuvoje, turėdami tokias oro sąlygas? Manau, norint sudominti daugiau žmonių, tereikia palankesnių oro sąlygų, nes paprasčiausiai nėra kur slidinėti. Olimpinės žaidynės ateina ir praeina. O vis dėlto kasmet turime šiokią tokią žiemą, kad ir ne tokią snieguotą, kokios norėtųsi.
