„Nenorėjau likti trečioje ar ketvirtoje vietoje. Rizikavau – žinojau, kad arba pateksiu į kitą etapą, arba būsiu diskvalifikuota. Bandžiau atiduoti visą save, sėkmingai finišuoti, o ne po finišo krimstis, kad ko nors nepabandžiau“ – iškart po savo pasirodymo „Aisberg“ arenoje teigė Lietuvos greitojo čiuožimo trumpuoju taku atstovė.
Antradienio 1000 metrų penktame kvalifikaciniame čiuožime A.Sereikaitė dėl susidūrimo su varžovėmis buvo diskvalifikuota. Iš viso čiuožimo distancijoje varžėsi 32 pasaulio sportininkės. Tai buvo trečiasis jos startas Sočio olimpiadoje – 500 metrų sprinte mūsiškė taip pat neperžengė kvalifikacijos, nors savo grupėje pradžioje buvo atsiplėšusi ir pirmavo du ratus. Galutinėje įskaitoje ji liko 24-oje pozicijoje.
– Prisiminkime šios dienos čiuožimo momentus: kai čiuožėte grupėje antra, jus aplenkė rusė...
– Taip, aplenkė rusė, aš susvyravau, tuomet mane aplenkė ir korėjietė. Tada pasivijau jas, tačiau varžovės sulėtėjo ir aš į jas atsitrenkiau. Nesiruošiau trankytis – paprasčiausiai norėjau pradžioje aplenkti rusę. Kai jau įvažiavau į jas, tai puikiai supratau, kad bus diskvalifikacija. Bet nučiuožiau iki galo...
– Tai čiuoždama žinojote, kad viskas baigta?
– Taip, jau žinojau.
– Nepaisant šios dienos diskvalifikacijos, esate patenkinta startais Sočyje?
– Žinoma. Gal galėjo mūsų varžybos neprasidėti 500 metrų sprintu. Galėjo prasidėti 1000 metrų distancija, tuomet įsibėgėjus galėtų būti ir geresni rezultatai sprinte. Bet 1 500 metrų rungtyje padariau viską – pagerinau savo rekordą, 16 vieta. Esu patenkinta.
– Kaip vertinate olimpiadą – ką ji jums davė asmeniškai?– Labai daug patirties gavau. Tas olimpinis jaudulys – jei pateksiu į kitą olimpiadą, o aš pateksiu, žinosiu, koks tas pirmojo starto jaudulys. Man ši olimpiada davė daugiau patirties ir pasitikėjimo savimi. Įrodžiau sau ir kitiems, kad galiu čiuožti ilgąją distanciją.
– Ar nekeista, kad jūs pasirodėte geriausiai iš visos Lietuvos olimpinės delegacijos narių?
– Na, geriausia tik viena vieta. Bet Tomas Kaukėnas ir dailiojo čiuožimo atstovai pasirodė tikrai gerai – jie pasirodė geriausiai... Aš nesureikšminu to fakto, kad mano rezultatas yra geriausias.
– Ar jūsų rezultatai Sočyje prisidės prie greitojo čiuožimo trumpuoju taku populiarinimo Lietuvoje?
– Gal kas pasižiūrės čiuožimą, galbūt kas nors norės prisidėti prie treniruočių proceso... Tai nėra mano darbas – populiarinti sporto šaką. Juk reikia sąlygų, trenerių ir žmonių. Aš savo darbą padariau – dabar kitų darbas populiarinti greitąjį čiuožimą.
– Kokie artimiausi planai?
– Dabar laukia olimpiados uždarymas, po to grįžtu į Čekiją, iš kur važiuoju į pasaulio jaunimo čempionatą Turkijoje, o po to skrisiu į pasaulio čempionatą Kanadoje. Tada ir baigsis sezonas.
– O kada sugrįšite į Lietuvą?
– Visada sugrįžtu po sezono porai mėnesių. Kai kada dar per Kalėdas atvažiuoju.
– Treniruojatės ir gyvenate Čekijoje. Ar nebuvo siūlymų priimti šios valstybės pilietybę?
– Ne, tokių minčių aš neturiu ir patys čekai turi gerą čiuožėją – kam jiems. Yra ir gerų penkiolikmečių ir šešiolikmečių čiuožėjų, kurios, tikiu, tobulės – yra sudaryta labai gera grupė ir jiems pašalinių nereikia.
– Gal tobulėti galima ne Čekijoje, o greitojo čiuožimo trumpuoju taku čempionų kalvėje – Pietų Korėjoje?
– Korėjoje tikrai nenoriu. Ten yra tūkstančiai čiuožėjų, iš kurių prasimuša vienas ar du. Ten visiškai kitos treniruočių sąlygos, kitos treniruotės: jie treniruojasi nežmoniškai daug ir nežmoniškai sunkiai.
Ir tik pora iš tos minios gali tapti olimpiniais ar pasaulio čempionais. Bet Korėjoje taip – arba po treniruočių visiškai negalėsi pačiuožti, būsi „nutreniruotas“, arba patobulėsi. Tačiau negirdėjau nė vieno žmogaus, kuris važiuotų tobulėti į Korėją.
