Penktadienį Sočyje vykęs renginys turėjo ką pasiūlyti visiems. Tai buvo tarsi ilga ambicinga interpretacija, kaip atidarymo ceremonija turėtų atrodyti: nuo idealizuoto žvilgsnio į žaidynių šeimininkės istoriją vaiko lūpomis iki karnavalo ir švytinčių instaliacijų.
Kita vertus, ceremonijos metu atsirado dar daugiau priežasčių pasijuokti iš rusų olimpiados socialiniuose tinkluose: viena snaigė, turėjusi virsti olimpiniu žiedu, taip ir liko snaige. Tarsi buvo galima tą akimirką išgirsti, kaip V.Putinas sau trinktelėjo per kaktą tai pamatęs.
Vėliau be nesklandumų tesiantis pasirodymams pasaulis galėjo pajusti tikrąją Rusijos tautos dvasią, kai visą meistriškumą pasitelkę programos kūrėjai pademonstravo kai ką labai tikro ir ypatingai įžvalgaus. Tai, žinoma, buvo dalis, skirta Sovietų Sąjungai.
Nusprendę atidarymo metu aklai sekti Rusijos istorijos chronologija organizatoriai beveik sugriovė Sočio olimpiados atidarymą ir praleido progą parodyti daugiau nei vien tik įspūdingą šou.
Pasaulis buvo priverstas 90 minučių laukti, kol galėjo pamatyti tikrąją Rusiją. O tai reiškia, kad rusų tauta dar tik mėgina susitaikyti su savo istorija.
Ceremonijos žiūrovai galėjo pamatyti Rusijos įkūrėjus, įspūdingą švytinčią ir ore skriejančią troiką, ant gigantiškų pripučiamų spurgų šokinėjančius vyrus, net Levo Tolstojaus „Karą ir taiką“.
Tuomet atėjo laikas Rusijos bolševikų perversmui, ir viskas pasikeitė.
Jeigu V.Putinas iš tikrųjų teisus sakydamas, kad jo šalis tampa Naująja Rusija, tai ji tokia virsta todėl, kad išauga iš savo Sovietų Sąjungos praeities.
Londono žaidynių atidarymo ceremonijoje buvo parodyta Didžioji Britanija, kuri yra susitaikiusi su savo pasaulio galybės statuso praradimu. Šalis atsisuko atgal į savo imperinę praeitį ir pripažino tiek blogus, tiek gerus jos aspektus. Tai yra Naujoji Didžioji Britanija, ir tai pasauliui nuo pat pirmųjų akimirkų parodė šou kūrėjas Danny Boyle'as.
„Christian Science Monitor“ rašo, kad jeigu šou Rusijoje režisieriai būtų pasielgę taip pat, būtų pasitvirtinę V.Putino pareiškimai. Tačiau vietoj to pasaulis buvo priverstas 90 minučių laukti, kol galėjo pamatyti tikrąją Rusiją. O tai reiškia, kad rusų tauta dar tik mėgina susitaikyti su savo istorija.
Tai – visai suprantama. Kūrėjai turėjo apdoroti daug informacijos, ir kai mėgino tai pristatyti atidarymo metu, viskas virto ilgai užsitęsusiu spektakliu.
Po revoliucijos prasidėjusi komunistų valdymo era buvo pristatyta su kakofoniniu triukšmu – primityviais, pulsuojančiais ritmais, kurie publikai kartais atrodė bauginantys.
Ore jungėsi ir skyrėsi įvairūs elementai, kurie tarsi simbolizavo didžius užmojus, kurių taip ir nepavyko nuosekliai įgyvendinti. Bildančios mašinos taip pat tikriausiai neatrodė taip, kaip Rusija tikėjosi – greičiau buvo panašu, kad jos nori sutraiškyti žmones, o ne padėti jiems sukurti proletarinę utopiją.
Tuomet atėjo akimirka, kuri turėjo atsakyti į klausimus apie Naująją Rusiją: Kas buvo Leninas? Kas buvo Stalinas? Koks yra Sovietų Sąjungos palikimas? Ar mes jį priimame? Ar apsimetame, kad to niekada nebuvo?
Atrodė, kad atsakymas nebuvo pernelyg nostalgiškas. Tačiau po kraujo raudonumo mašinų ir masyvaus anglies juodumo garvežio atėjo metas emocingiausiai visos ceremonijos daliai. Ir ji buvo džiugi.
Tai buvo sovietinė Maskva, kylanti po pramoninės revoliucijos. Virš spindinčios Maskvos skraidė sovietinis kūjis ir pjautuvas, o milžiniški biustai idealizavo darbininką.
Šeštojo dešimtmečio stiliaus automobiliai zujo gatvėmis, o pėsčiuosius per perėją saugiai lydėjo Dėdė Stiopa iš poemos vaikams.
Tuomet dingo visas dirbtinumas. Pagaliau olimpiniame stadione pamatėme tai, kas kilo iš pačios Rusijos širdies – eilutės iš vaikystės eilėraščio, iš kartos į kartą perduodamos istorijos – kad ir ne idealios, tačiau labai branginamos.
Tai ir esame mes, tarsi sakė ceremonijos kūrėjai.
Po sceną riedėjo vaikiški vežimėliai, ir kai moterys iš jų pakėlė kūdikius, visi suprato, kad jie ir buvo šiuolaikinė Rusija – gimę sudėtingu laikotarpiu, bet labai mylimi.
Ar tai yra Naujoji Rusija?
Paskutinėje dalyje prieš ugnies uždegimą maža mergaitė, kurios akimis buvo pateikiamas visas pasakojimas, į dangų paleido raudoną balioną – ir tą akimirką viskas stojo į savo vietas. Paaiškėjo, ką simbolizuoja mergaitė ir visi skraidantys bei šviečiantys objektai ore.
Rusija mokosi būti laisva.
Kas nutiks vėliau? Atsakymo, matyt, reikės palaukti iki kitų olimpinių žaidynių Rusijoje atidarymo.
