„Galima, aš pabūsiu žurnaliste? Noriu paklausti labai svarbaus klausimo“, – pasiteiravo olimpinė čempionė Vida Vencienė į Sočio olimpines žaidynes atvykusių Lietuvos žurnalistų, tuo metu kalbinusių sprinto lenktynėse dalyvavusį slidininką Vytautą Strolią.
Lietuvos misijos Sočyje vadovė V.Strolios paklausė: „Vytautai, ar atkreipei dėmesį, kad aukštikalnėse tau sekasi prasčiau?“. Sportininkas pritardamas palinksėjo galvą: „Taip, jau senokai tai pastebėjau. Štai Ingridai Ardišauskaitei didelio skirtumo nėra, o aš jaučiu aukštikalnių poveikį. Toks jau mano organizmas, nieko čia nepakeisi.“
Medikas D.Barkauskas: štai Peru gyvenantys ispanų konkistadorų palikuonys, kurių protėviai ten jau daugybę metų, prie aukštikalnių neprisitaikė taip gerai, kaip tikrieji vietos gyventojai
Olimpinėje 30 km skiatlono rungtyje priešpaskutinis finišavęs, o sprinte 15 varžovų pranokęs anykštėnas pastebėjo keistą sutapimą.
„Kai prieš olimpiadą stovyklavome kalnuose Italijoje, prasčiausiai jaučiausi maždaug devintą dieną. O dabar kaip tik devinta diena, kai esu čia“, – po sprinto lenktynių apskaičiavo V.Strolia.
Olimpinis biatlono ir slidinėjo centras „Laura“ yra maždaug pusantro kilometro aukštyje virš jūros lygio. Greta jo – ir papildomas olimpinis kaimelis, kuriame Sočio žaidynių metu įsikūrė slidininkai ir biatlonininkai.
V.Vencienės nuomone, Sočio olimpinė trasa – labai sunki. Ne tik dėl itin ilgų pakilimų, bet ir dėl aukštikalnių poveikio.
Olimpinei čempionei pritarė ir žaidynių debiutantė I.Ardišauskaitė: „Tai viena sunkiausių trasų, kurioje kada nors teko lenktyniauti. Čia aukštis pusantro kilometro, tai jau prideda sunkumo. Ir labai ilgi pakilimai. Jie nėra statūs, bet labai ilgi.“
Panašiai kalbėjo ir biatlonininkė Diana Rasimovičiūtė: „Tai, kad čia pusantro kilometro aukštis, tikrai jaučiasi. Bet mes prieš olimpiadą stovyklavome kalnuose, todėl aukštikalnių poveikis dabar minimalus.“
V.Strolia irgi džiaugėsi, kad rengdamiesi olimpinėms žaidynėms Lietuvos slidininkai treniravosi kalnuose Italijoje, beveik 2 km aukštyje: „Dabar lengviau. Nes jei ne ta stovykla, būtų daug sunkiau.“
Lietuvos olimpinės rinktinės vyr. gydytojas Dalius Barkauskas puikiai žino, koks gali būti aukštikalnių poveikis sportininko organizmui.
„Aukštikalnių poveikis priklauso nuo to, kaip kūnas pasiruošęs ir sugeba su tuo stresu susitvarkyti. Aukštikalnėse oras retesnis. Dėl to atsiranda deguonies stygius. Tada svarbiausia, kaip efektyviai funkcionuoja deguonies tiekimo sistema. Tai ir gyvybinis plaučių tūris – kiek mes sugebame įkvėpti. Ir deguonies pasisavinimas, ir kiek mūsų raudonieji kraujo kūneliai sugeba to deguonies surišti ir pernešti.
D.Rasimovičiūtė: mes prieš olimpiadą stovyklavome kalnuose, todėl aukštikalnių poveikis dabar minimalus.
Po to jau svarbios kraujo savybės ir širdies, kaip pagrindinio siurblio, savybės. Dar – periferiniai mechanizmai, kitaip tariant mikrocirkuliacija, smulkiausios kraujagyslės, kurios nuneša deguonį iki dirbančių raumenų, iki tų struktūrų, kurioms labiausiai reikia.
Širdies kraujagyslių valdymas yra labai sudėtingas, priklauso nuo nervų sistemos veiklos, dėl to kiekvieno žmogaus yra labai skirtingas.
Nepasiruošusiam žmogui atvažiuoti tiesiai iš lygumų į aukštikalnes – didžiulis stresas. O kai iš aukščiau nusileidi žemiau, būna lengviau. Bet net tokiu atveju kartais juntamas pereinamasis laikotarpis, kai porą dienų organizmas gali jausti labai keistai – nei blogai, nei gerai, bet keistai“, – dėstė patyręs specialistas.
„Iki 1500-2000 metrų aukščio tai – tik treniruotumo klausimas. O 3000 m ir aukščiau – jau daugiau genetika. Aukštikalnėse, kur atsiranda aukštikalnių ligos grėsmė, galimas plaučių ir smegenų pabrinkimo periodas, net gerai treniruotas spec. pajėgų karys gali nesugebėti žengti nė žingsnio,
Organizmą galima pripratinti prie aukštikalnių poveikio. Bet tik iki tam tikros ribos.
„Iki 1500-2000 metrų aukščio tai – tik treniruotumo klausimas. O 3000 m ir aukščiau – jau daugiau genetika. Aukštikalnėse, kur atsiranda aukštikalnių ligos grėsmė, galimas plaučių ir smegenų pabrinkimo periodas, net gerai treniruotas spec. pajėgų karys gali nesugebėti žengti nė žingsnio, o pypkę rūkanti bobulytė gali pūškuoti be problemų. Ten yra genetikos mechanizmai – arba tau duota, arba ne.
Yra labai įdomūs pastebėjimai. Štai Peru gyvenantys ispanų konkistadorų palikuonys, kurių protėviai ten jau daugybę metų, prie aukštikalnių neprisitaikė taip gerai, kaip indėnai“, – pasakojo D.Barkauskas.
Kai kurie sportininkai, rengdamiesi varžyboms naudoja specialias palapines, kuriose oras išretintas lyg aukštikalnėse. Bet varžybų metu tokie ir panašūs įrenginiai, galintys pagerinti ir pagreitinti adaptaciją – draudžiami ir prilyginami dopingui.
