21 metų olimpinių žaidynių debiutantas V.Strolia skiatlono rungtyje buvo priešpaskutinis 67-as, o asmeninio sprinto lenktynėse užėmė 70-ąją vietą tarp 86 atletų.
Jau šeštadienį V.Strolia su kitais slidinėjimo rinktinės nariais krausis lagaminus ir vyks namo į Lietuvą.
– Ar dar norėsite grįžti į olimpiadą?
– Nors ir nebuvau aukštai, bet vien tik dalyvavimas tokiame renginyje kaip olimpiada padeda sportininko mąstymui. Tikrai profesionaliau žiūrėsiu į sportą.
Nenoriu išvažiuoti. Čia buvo labai gerai.
– Ar gavote olimpiadoje to, ko negausite kitose aukščiausio lygio varžybose?
– Žinoma. Patirties. Ir pasitikėjimo savimi. Visose srityse man padėjo ši olimpiada. Kitąkart ir mažiau jaudinsiuosi prieš startą.
Žinoma, galvoji: „Tu gali. Visa Lietuva žiūri, reikia kentėt“.
– Ar Sočio olimpinė trasa tikrai viena sunkiausių?
– Turbūt sunkiausia iš tų, kuriose teko varžytis. Dar viena labai sunki buvo Estijoje. Bet čia tikrai sunkiau.
– Gal buvo momentų, kai sviro rankos ir šiandien nebesinorėjo šliuožti?
– Aišku, buvo. Visąlaik taip būna. Bet šliuoži ir tiek. Trečiame rate buvo labai sunku. Nes antrojo rato pabaiga – labai ilgas, beveik kilometro pakilimas. Žudantis pakilimas.
– Ką tokiais atvejais darote?
– Žiūriu į priekyje šliuožiantį sportininką, galvoju, gal galima jį pagauti. Taip pat mąstai, kaip šliuožti, kur greičiau, pro kur, kur pavojingesnėje vietoje nenugriūti. Žinoma, galvoji: „Tu gali. Visa Lietuva žiūri, reikia kentėt.“
