Eglė Šalkauskaitė, Ugnė Vingytė ir Aleksandras Ilinas kartu su dar trimis šimtais vaikų iš viso pasaulio kasdien treniravosi, žaidė bei stebėjo vieno geriausių pastarojo dešimtmečio pasaulio tenisininkų R.Nadalio treniruotes, kurios turnyro dalyviams buvo atviros.
„Sakyčiau, kad nauda buvo neįkanojama. Tokiuose turnyruose labiau būdinga, kad žaidžiama iki pralaimėjiimo, o čia buvo padaryta taip, kad nepriklausomai nuo vieno ar kito mačo baigties, tu sužaidi mažiausiai keturis mačus. Aišku, didesnis pergalių skaičius garantavo didesnį kovų skaičių, tai Eglė žaidė net dešimtyje dvikovų“, – pasakojo iš Ispanijos grįžęs A.Balžekas.
Arūnai, o kokią naudą gavote jūs kaip treneris?
Pagrindinis dalykas tas, kad galėjau palyginti mūsų akademijos vaikus su vaikais iš viso pasaulio. Pamačiau, kad mums nieko netrūksta. Tarp dešimtmečių labai ryškių lyderių dar nėra, o į priekį eina tie, kurie daugiau stengiasi ir daugiau dirba. Akademijos auklėtinių kovingumu ir pastangomis skųstis tikrai negaliu.
Kitas dalykas – Rafos treniruotės. Vaikams įspūdis vien dėl to, kad laiką leido šalia tokios garsenybės, man taip pat tai buvo labai labai gera patirtis, nes tokios žvaigždės mes neturime Lietuvoje ir kasdien matyti jį besitreniruojantį buvo labai įdomu.
Konspektavote treniruotes?
(Šypsosi). Ne, konspektuoti nekonspektavau, bet nusifilmavau. Ir visiems rodžiau ir sakiau, kad viskas įmanoma. Juk jis irgi tik žmogus, tiesa, su labai stipriu vidumi ir charakteriu. Būtent to linkiu ir mūsiškiams. Man, kaip treneriui, buvo įdomu stebėti, ką veikia net keturi treneriai R.Nadalio aikštėje.
Sakykite, neteko su tais treneriais bendrauti apie mūsų vaikus?
Konkrečiai su R.Nadalio treneriais apie tai nebendravau, bet tų vaikų, su kuriais žaidėme, treneriais pasikalbejome. Paklausiau, ką jie mūsų vaikuose mato, tai atsakymus išgirdau diplomatiškus – kažkam trūksta fizinio parengtumo, kažkam jėgos. Tenisas tampa agresyvus, greičiai tampa žymiai didesni, todėl rekomendavo atkreipti dėmesį į tai. Šiame amžiuje treneriai bendrauja gana draugiškai (šypsosi).
O ką jūs pats apie tai galvojate?
Visiems trims vaikams šis turnyras buvo debiutas. Eglė daugiausiai laiko praleido kortuose, daugiausiai gavo patirties. Jos charakteris sutvertas tenisui – ji aikštelėje jaučiasi laisvai, užsivedusiai, niekada nenuleidžia galvos. Ji kovotoja – didžiavausi stebėdamas, kaip ji kaunasi.
Viena kova truko beveik tris valandas. Tokios patirties, esant tokiam amžiui, daugelis apskritai neturi.
Ugnė yra jaunesnė. Noro ir kovingumo jai netrūksta, tačiau jaučiasi, kad ji prie mūsų yra prisijungusi vėliau, bet mergaitė einu teisingu keliu, tad jai svarbiausia nunuleisti rankų, nesustoti, kaip žvėriukui eiti pirmyn ir ji bus tikrai stipri tenisininkė. Aleksandro pagrindinis minusas – jaudulys, su kuriuo ne visada sekėsi susitvarkyti. Tačiau iš tokių dalykų išaugama.
Apskritai vertinant, aplinkos pakeitimas duoda labai daug. Vaikai, patekę į geras rankas iškart gavo didžiulę naudą, o man gerai dėl to, kad pamačiau, kaip jaučiasi vaikai, patekę į nestandartinę situaciją, kaip jie elgiasi be mamų, kaip sugeba būti savarankiški. Savotiškas egzaminas, kuris daugiau mažiau buvo išlaikytas.
Artėja gerokai daugiau startų, tad apie šiuos vaikus Lietuva dar išgirs (šypsosi).
