Per keturias dienas vykusį turnyrą lietuviai įveikė kvalifikaciją, vėliau ketvirtfinalį pralaimėjo čempiono titulą apgynusiai Čekijai, dar vėliau užtikrintai įveikė Kiprą ir lygioje kovoje pralaimėjo Vengrijai. Dvylikamečiai pasirodė geriausiai iš visų dalyvavusių Lietuvos jaunių (U-14, U-16) rinktinių.
Dvylikamečių rinktinė išskirtinai sudaryta iš Balžeko teniso akademijos auklėtinių, tad natūralu, kad rinktinės kapitonais paskirti šios akademijos treneriai Arūnas Balžekas ir Artiomas Masanas.
„Pats svarbiausias dalykas, kurio norėjome – pamatyti, kaip mūsų vaikai atrodo tarptautiniu kontekstu. Komandinis turnyras reiškia, kad visos šalys deleguoja pačius geriausius savo vaikus, o tai reiškia, kad tai yra pats geriausias indikatorius, kokio lygio ir kokioje vietoje esame patys.
Ką pamatėme? Tai, kad čekai visa galva geresni už kitus, o belgai ryškiai antri. Su visais kitais tikrai buvo galima kovoti. Jiems niekuo nenusileidžiame“, – sakė iš Čekijos grįžęs A.Balžekas.
– Tai kodėl atsilikote?
– Tiesiog nepasisekė su burtais. Mes ketvirtfinalyje gavome čekus, prieš kuriuos neturėjome jokių šansų. Jie ne tik stipresni, bet ir jiems nereikėjo žaisti kvalifikacijoje, kurią mes turėjome įveikti dėl to, kad praėjusiais metais praleidome šį turnyrą.
O praleidome dėl Teniso sąjungos, kuri neturėjo pinigų. Taip neturėtų būti. Kaip ir neturėtų būti, kad komandinėse varžybose, atstovaujant Lietuvai, dalinai reikia mokėti iš savo pinigų. Juk nuvykęs į varžybas, vaikas nežaidžia tik vieno seto. Todėl, jei sąjunga tikisi, kad šie vaikai kažkada atstovaus Lietuvos suaugusiųjų rinktinei, turėtų rodyti didesnį dėmesį jau dabar ir visiškai apmokėti kelionės išlaidas.
Grįžtant prie akistatos su Čekija, tai Augustas dar bandė priešintis, tačiau varžovas pelnytai įrodė savo pranašumą. Čekijos mokykla yra puiki. Pavyzdžiui, paraleliai Prancūzijoje vyko keturiolikmečių vienas stipriausių pasaulio turnyrų, kurį ir vaikinų, ir merginų turnyrus laimėjo čekai.
Pralaimėję Čekijai, į ketvertą nebeturėjome šansų papulti. Tada nugalėjome kipriečius, o su vengrais buvo visiškai lygi kova, kurioje jiems tiesiog labiau pasisekė.
– Ką apie savo pasirodymus kalba patys vaikai?
– Sakyčiau, kad jie dar per jauni save vertinti. Manau, jie nesitikėjo, jog gali būti taip sunku. Vaikui sunku paaiškinti, kad jei esi geras Lietuvoje, tai dar nereiškia, kad būsi toks pat geras ir tarptautinėje arenoje.
Aš iš tikro labai džiaugiuosi, kad vaikai turėjo tokią galimybę. Jie visada privalo ne marinuotis savo sultyse, o kovoti tik su pačiais geriausiais. Tai yra vienintelis kelias į aukštumas.
– O bendras vertinimas iš trenerių pusės?
– Nieko stebuklingo nepasakysiu, nori ko nors pasiekti – turi sunkiai dirbti. Iš visiems žinomų rinktinės kapitonų esu girdėjęs tokių pasakymų, kad reikia neskubėti, nes niekur nenulėksim.
Visiškai nesutinku – rezultatai parodo viską kuo aiškiausiai. Turime pavyzdžių, kai mūsų talentai aštuoniolikos metų žaisdavo tik penktų kategorijų turnyrus. Juose laimėdavo, rinkdavo taškus ir pakildavo iki šimtuko.
Tačiau tada nori nenori turi rinktis stipresnius turnyrus, o juose viskas baigdavosi pirmuosiuose arba antruosiuose ratuose. Kodėl? Todėl, kad tu kažko lauki. Konkurencija yra tokia žiauri, kad tu nuo pat mažens turi griebti jautį už ragų, kol nepagriebė kažkas kitas. Tiek treniruotėse, tiek varžybose.
– O dvylikamečiui rezultatas tikrai jau yra svarbus rodiklis?
– Ne tik rezultatas. Dvylika metų yra toks amžius, kai esi jau tvirtas techninėje bazėje, todėl labai svarbu yra varžytis. Jei kovosi tik silpnuose turnyruose, tai gavęs stipresnį varžovą, nesuprasi, kas vyksta.
– Tas turnyras pakeitė planus, kaip bus dirbama su šiais vaikais?
– Niekas nepasikeitė. Turime ilgalaikius planus, turime trumpalaikius – pagal juos ir dirbame.
