– Laurynai, nors iki sezono pabaigos dar beveik du mėnesiai, pakalbėkime apie tai, kas įvyko. Kaip vertinate šį sezoną?
– Metų pradžioje užsibrėžtų tikslų – dalyvavimo „Didžiojo kirčio“ turnyrų kvalifikacijose - įgyvendinti nepavyko. Vis dėlto žvelgiant pozityviai, iki šiol niekuomet nesu žaidęs „Challenger“ ture visą sezoną, tačiau šiemet tai pavyko. Džiugu, jog rugsėjo mėnesį galiu teigti, kad mano žaidimo lygis tikrai pakilo, o tą parodo ir pastaraisiais mėnesiais demonstruoti rezultatai.
– Būtent nuo liepos vidurio įvyko tam tikras persilaužimas. Pasiekėte pusfinalį bei du ketvirtfinalius „Challenger“ serijoje. Kas pasikeitė jūsų žaidime? Ar viena kita pergalė tiesiog pridėjo pasitikėjimo?
– Kelios pergalės iš eilės tikrai pridėjo pasitikėjimo, tačiau šie pasiekimai – sunkaus darbo vaisius. Kiekvieni metai mano karjeroje sukosi aplink „Futures“ ir „Challenger“ turnyrus, žaidimo lygis buvo skirtingas, tačiau dalyvavimas tik aukščiausiame lygyje tikrai padėjo pakelti mano žaidimo lygį. Daug pridėjo ir treniruotės. Jose įgavau stabilumo žaisdamas nuo galinės linijos, sustiprinau savo silpnesnę pusę – dešinę. Patobulėjau ir žaisdamas ant grunto – įgavau kantrybės, mano žaidimas pasidarė įvairesnis.
– Pastaruoju metu žaidžiate itin daug. Dalyvaujate tiek vienetų, tiek dvejetų varžybose. Kodėl priėmėte tokį sprendimą? Ar lieka laiko poilsiui?
– Kartais tikrai pervargstu. Ypač tuomet, kai reikia žaisti dvejetus, o dar laukia ir vienetų varžybos. Vis dėlto žaidimas dvejetuose gali tapti puikia treniruote, kurioje patobulini žaidimą prie tinklo, padavimų priėmimą. Taip pat daugiau pripranti prie skirtingų sąlygų bei aikštelių. Didžiausia mano koncentracija į vienetus, tačiau kai tik turiu galimybę – sužaidžiu ir dvejetus.
– Ar šiame sezone buvo tam tikrų staigmenų, netikėtumų?
– Kas labiausiai nustebino, tai koks šiuo metu aukštas yra teniso lygis. Netgi tos pačios „Challengerių“ kvalifikacijos, kurias įveikę žaidėjai vėliau pasiekia puikių rezultatų pagrindinėse varžybose. Lygių skirtumas tarp 150-ąją ir 350-ąją poziciją užimančių žaidėjų yra tikrai nedidelis.
– Jau daugiau nei 10 metų Ričardas Berankis yra aukščiausiai reitinguojamas Lietuvos tenisininkas. Laurynai, 2012 metais iki šio pasiekimo buvote vos per kelias pozicijas. Ši vasara Ričardui buvo labai sunki, o jūs demonstravote pagirtiną formą. Ar niekad nepagalvojote apie pirmosios Lietuvos raketės statusą?
– Tokių minčių neturėjau nei 2012 metais, nei dabar. Tie metai Ričardui buvo sunkūs (patirta trauma), jei ir būčiau jį aplenkęs, sakyti, jog aš dabar pirmas – negražu. Svarbiausia yra tobulinti savo žaidimą ir stengtis įgyvendinti užsibrėžtus tikslus. Manau, kad visiem būtų malonu, kad mums sektųsi ir abu su Ričardu būtume pirmajame šimtuke. Jeigu aš būčiau 70-as, o jis – 71-as, tikriausiai Ričardas nesupyktų (juokiasi).
– Sugrįžkime į jaunystę. Nuo ko prasidėjo jūsų, kaip tenisininko, kelias? Ar nuo pat mažų dienų svajojote tapti teniso žaidėju?
– Tikrai ne (juokiasi). Apie tenisą nei aš, nei mano tėveliai nieko nežinojo. Tai greičiau laimingas sutapimas, nes tėvai perskaitė skelbimą, jog rengiamos teniso pamokos ir atvedė mane. Patys pirmi metai taip pat nebuvo išskirtiniai – treniruotėse buvo linksma, aplink – pilna draugų ir tiesiog eidavau smagiai praleisti laiką.
– Į Italiją išvykote būdamas labai jaunas. Kokie buvo didžiausi iššūkiai, baimės?
– Buvau labai mažas, todėl apie sunkumus nelabai ir galvojau. Tikrai sunkiau buvo mano tėvams, nes aš buvau vos trylikos. O man asmeniškai tikrai nereikėjo apie nieką galvoti, tiesiog žaisti ir treniruotis. Buvo sunku palikti draugus, mokyklą, tačiau adaptacija prie naujos aplinkos praėjo labai sklandžiai.
– Jūsų žaidimas unikalus tuo, jog stiprioji pusė – kairioji (backhand'as). Ar taip išėjo natūraliai?
– Taip. Manau, jog kiekvienas turime natūralesnį smūgį. Šiuo metu tikrai atsiranda vis daugiau žaidėjų, kurių kairė pusė yra stipresnė nei dešinė. Puikiausias to pavyzdys – Novakas Džokovičius. Tačiau stengiuosi dirbti ir tobulinti abi puses, kad tapčiau dar pavojingesnis.
– Ar galėtumėte save sutapatinti su vienu iš elitinių pasaulio žaidėjų pagal žaidimo stilių?
– Sunku pasakyti. Tie keturi, penki žaidėjai, esantys šio sporto viršūnėje, yra išskirtiniai, todėl lygintis su jais nebūtų teisinga.
– Pastaruoju metu ne vienas tenisininkas užsiminė, jog jeigu esi žemiau pirmojo šimtuko, pragyventi vien iš teniso nėra lengva. Išlaidos už viešbučius, skrydžius, atlyginimai treneriams. Kokia yra jūsų nuomonė? Ar užimama reitingo pozicija gali paveikti žaidėją?
– Kai žengiu į kortą, apie tai tikrai negalvoju. Esu susikoncentravęs į žaidimą. Žinoma, žaisdamas turnyruose, norėtum vežtis ir trenerį, bet tam išlaidos yra per didelės. Visi iš mūsų norėtų turėti ir fizioterapeutą, ir masažistą, tačiau tiesiog negali to padaryti. Tikriausiai šiame sporte gerai uždirba pirmieji 80, galbūt pirmieji 100 reitinge esančių tenisininkų. Nors žaidėjas ir užima 150 vietą pasaulyje, kas yra tikrai puikus pasiekimas, manau, jog tokie žaidėjai yra per mažai apmokami.
– Dėl įtempto tvarkaraščio į Lietuvą sugrįžote vos vienai dienai. Ko labiausiai pasiilgstate, ką galbūt norisi nuveikti grįžus?
– Tikrai smagu pamatyti senus pažįstamus. Nors mano tėveliai apsistoję Italijoje, mano draugės šeima gyvena čia, tad tikrai gera visus vėl sutikti. Pasiilgstu pačios atmosferos, visgi čia esu gimęs, esu lietuvis.
– Su kuo iš buvusių arba dabartinių tenisininkų labiausiai norėtumėte sužaisti dvejetų susitikimą poroje?
– Tikrai su Rogeriu Federeriu. Jis ypatingas – vienetuose ar dvejetuose, tiesiog unikali asmenybė.
– O ką pasiimtumėte į porą iš moterų?
– Geras klausimėlis... Anos Ivanovič nebepasiimsiu, nes jau baigė karjerą... Na, kuri gražesnė, patrauklesnė, su tokia tikrai sužaisčiau (juokiasi).
– Į kurį užsienyje organizuojamą turnyrą jums visuomet norisi grįžti?
– Kaip tenisininkui, patys gražiausi prisiminimai yra „Didžiojo kirčio“ turnyrai, nes tai – aukščiausio lygio renginiai ir kiekvieno žaidėjo svajonė. O po jų tikrai rikiuojasi Daviso taurė. Iš visų kelionių išlieka nuostabūs atsiminimai, praleidi laiką su komanda, o to labai trūksta keliaujant ATP ture.
– Ar turite savo mėgstamiausią sportininką, komandą?
– Futbole sergu už Milano „Inter“. Šiaip tikrai seku krepšinį, kuomet žaidžia lietuviškos komandos, visada palaikau jas Europoje.
– Sezonas artėja link finišo tiesiosios. Kokie yra jūsų planai likusiai sezono daliai?
– Šią savaitę skirsiu treniruotėms, o po to seks paskutiniai du turnyrai ant grunto. Florencijos „Challenger“ turnyre greičiausiai teks žaisti kvalifikaciją, o turnyrą Barselonoje turėčiau pradėti pagrindinėse varžybose. Tuomet prasidės turnyrai ant kietos dangos uždarose patalpose. Esu numatęs sužaisti 3–4 turnyrus – du Vokietijoje (ant kilimo ir kietos dangos), vieną Prancūzijoje arba Slovakijoje, o sezoną užbaigsiu Andrijos „Challenger“ turnyre Italijoje.
– Įprastai tenisininko sezonas trunka apie 10–11 mėnesių. Laurynai, kaip atrodo jūsų atostogos? Ar norisi tiesiog pailsėti namuose, ar renkiesi poilsį keliaudamas?
– Žiūrint kiek dar turi savyje jėgų po sezono keliauti (juokiasi). Dažniausiai pasibaigus visoms varžyboms, turiu apie 10 dienų atsipūsti. Būna įvairiai – praėjusiais metais niekur nevažiavau, tačiau prieš dvejus metus atostogavau Meksikoje. Viskas priklauso nuo to, kiek energijos ir noro tavyje yra išlikę. Visuomet stengiuosi poilsiui skirtą laiką išnaudoti su savo drauge bei tais, kurių pasiilgau labiausiai.
– Kalbėjote apie prieš sezoną išsikeltus tikslus. Šiuo metu jums dar tik 27-eri, demonstruojate puikią sportinę formą. Ką norėtumėte pasiekti per likusią karjeros dalį?
– Didžiausias tikslas – pirmas šimtukas. Tai buvo mano pagrindinė užduotis prieš pradedant profesionalo karjerą ir ji tikrai išliks. To siekdamas įdėsiu visas pastangas. Likusios sezono dalies užduotis – uždirbti nuo 60 iki 80 taškų, kad kitąmet galėčiau varžytis atvirojo Australijos čempionato kvalifikacijoje. Bus tikrai sunku, nes turnyrų skaičius sezono pabaigoje vis mažėja, o juose susirenka aukštos klasės varžovai.
