1. 1974 metai, Bjornas Borgas (Švedija) – Manuelis Orantesas (Ispanija) 2:6, 6:7, 6:0, 6:1, 6:1
Tiek B.Borgas, tiek M.Orantesas kelionėje iki „Roland Garros“ finalo turėjo gerokai paplušėti. Legendinis Švedijos tenisininkas trečiame ir ketvirtame etapuose varžovus įveikė tik po penkių setų kovos, tuo tarpu M.Orantesas, trečiame etape pralaimėjęs pirmus du setus, vos išnešė sveiką kailį prieš argentinietį Huillermo Vilašą.
Atvirojo Prancūzijos čempionato finale M.Orantesas pirmuose dviejuose setuose tiesiog skrajojo, tačiau tada žiūrovai pamatė tą B.Borgą, kurį taip gerai pažinojo. Išlikęs šaltų nervų ir perpratęs ispano žaidimą tuo metu 8-ą vietą ATP reitinge užėmęs švedas pradėjo siautėti ir laimėjo tris setus iš eilės, juose varžovui leidęs laimėti viso labo du geimus.
B.Borgui tai buvo pirmas iš šešių „Roland Garros“ titulų. Kitus penkis jis iškovojo 1975, 1978, 1979, 1980, 1981 metais.
M.Orantesas „Didžiojo kirčio“ šlovės paragavo po metų, kai „US Open“ finale nugalėjo vietos aistruolių palaikomą Jimmy Connorsą.
2. 1984 metai, Ivanas Lendlas (tuo metu Čekoslovakija) – Johnas McEnroe (JAV) 3:6, 2:6, 6:4, 7:5, 7:5
Ivanas Lendlas į Atvirojo Prancūzijos čempionato finalą atvyko prieš tai pralaimėjęs visus keturis „Didžiojo kirčio“ turnyrų finalus, tuo tarpu Johnas McEnroe kolekcijoje jau turėjo du Vimbldono ir tris „US Open“ titulus. Čekoslovakijos tenisininkas buvo absoliutus juodadarbis, kurio pergalei, rodos, lemiamomis akimirkomis vis kažko pristigdavo.
Legendinis JAV tenisininkas šiame finale tikėjosi triumfuoti trečiame iš keturių „Didžiojo kirčio“ turnyrų ir pagal šį pasiekimą aplenkti du aršiausius savo varžovus – B.Borgą ir J.Connorsą. Rodės, jog „Roland Garros“ finale J.McEnroe tą pavyks padaryti.
Nors laimėjęs pirmus du setus aistringasis amerikietis varžovui nusileido trečioje dalyje, ketvirtame sete jis vėl išsiveržė į priekį 4:2 ir paduodamas turėjo „game point’ą“. Vis dėlto juodadarbiui I.Lendlui stebuklingu būdu pavyko išsigelbėti.
Nežinia, ar tą lėmė per anksti pergale patikėjęs J.McEnroe, ar ilgesnio finalo norėję ir I.Lendlą karštai palaikę aistruoliai, tačiau J.McEnroe savo varžovui leido sugrįžti į dvikovą ir pats galiausiai krito po penkto seto.
Vėliau apie šį pralaimėjimą legendinis JAV tenisininkas savo autobiografijoje rašė: „Tai buvo pati skaudžiausia nesėkmė mano gyvenime, kuri man retkarčiais neleidžia užmigti. Man net sunku komentuoti „Roland Garros“ dvikovas.“
3. 1989 metai, Michaelas Changas (JAV) – Stefanas Edbergas (Švedija) 6:1, 3:6, 4:6, 6:4, 6:2
M.Chango žygis iki „Roland Garros“ titulo 1989 metais priminė pasaką. Vos 17-os metų jaunuolis pusfinalyje trijuose setuose lengvai nukovė būsimą pirmąją pasaulio raketę Pete’ą Samprasą, prieš tai ketvirtfinalyje po atkaklios kovos nugalėjęs I.Lendlą. Legendinis čekas, kuris tuo metu savo kolekcijoje turėjo jau tris „Roland Garros“ titulus, buvo aiškus dvikovos favoritas.
Kaip ir buvo galima tikėtis, I.Lendlas laimėjo pirmus du setus. Nors M.Changui pavyko susigriebti ir iškovoti trečią setą, tuomet jį pakirto kojos mėšlungis.
Tada talentingasis tenisininkas iš JAV pradėjo padavinėti kamuoliukus iš apačios, o I.Lendlo kirčius priėmė prie pat padavimų linijos. Keista, tačiau tokia taktika čeką pradėjo vesti iš proto ir galiausiai jis turėjo pripažinti M.Chango pranašumą 4:6, 4:6, 6:3, 6:3, 6:3.
Finale penkioliktas pagal skirstymą „Roland Garros“ turnyre M.Changas susikovė su Stefanu Edbergu, kuris pusfinalyje susidūrė su rimčiausiu iššūkiu, kai Borisą Beckerį palaužė tik po penkių setų kovos. Buvusi pirmoji pasaulio raketė iš Švedijos dvikovą dėl titulo pradėjo pralaimėdamas pirmą setą 1:6, tačiau tada susigriebė ir laimėjo kitus du setus.
Vis dėlto M.Changas nesutiko pasiduoti. Ketvirtame sete jam pavyko išlyginti rezultatą, o lemiamoje dalyje jo pranašumas jau buvo akivaizdus.
Tiesa, po kelių metų S.Edbergas M.Changui atsikeršijo, kai 5 valandas ir 26 minutes trukusiame nuostabiame „US Open“ pusfinalio trileryje amerikietį palaužė 6:7(3:7), 7:5, 7:6(7:3), 5:7, 6:4.
4. 1991 metai, Jimas Courier (JAV) – Andre Agassi (JAV) 3:6, 6:4, 2:6, 6:1, 6:4
Pralaimėjęs praeitus du finalus, Andre Agassi vylėsi, jog trečias kartas „Didžiojo kirčio“ finale jam nemeluos. Tuo tarpu J.Courier 1991 metai buvo tikras lūžis, kai iš 25 vietos jis iki Atvirojo Prancūzijos čempionato spėjo pakilti į ketvirtą vietą ATP reitinge. Žygyje iki „Roland Garros“ finalo buvusi pirmoji pasaulio raketė J.Courier nugalėjo tuo metu 7-ą vietą ATP reitinge užėmusį Michaelą Stichą ir favoritu laikytą Stefaną Edbergą.
Nors ir nekeista, Atvirojo Prancūzijos čempionato finale A.Agassi pradėjo nervintis būtent tuo metu, kai pirmavo. Tą pastebėjęs J.Courier nepraleido progos.
A.Agassi trapi psichologinė pusiausvyra tąkart nesugebėjo ištverti agresyvių J.Courier smūgių ir legendinis JAV tenisininkas, tėvynainiui pralaimėjęs paskutinius du setus, iš rankų išleido dar vieną „Didžiojo kirčio“ turnyro finalą.
Vis dėlto A.Agassi pirmo „Didžiojo kirčio“ titulo ilgai laukti neteko, nes jau kitąmet Vimbldono finale jis nugalėjo padavimų be atsako mašiną Goraną Ivanisevičių.
Savo autobiografijoje vėliau A.Agassi rašė apie keistą polinkį pralaimėti svarbius mačus prieš J.Courier.
5. 1999 metai, Andre Agassi (JAV) – Andrejus Medvedevas (Ukraina) 1:6, 2:6, 6:4, 6:3, 6:4
1999 metai tarsi pažymėjo A.Agassi sugrįžimą į didįjį tenisą. Legendinis JAV tenisininkas dar 1998 metų pradžioje buvo atsidūręs už pirmo ATP šimtuko ribų, o ir „Roland Garros“ turnyro pradžia daug nežadėjo, kai pirmuose dviejuose etapuose jis tik per vargus susitvarkė su argentiniečiu Franco Squillari ir prancūzu Arnaudu Clementu.
Vis dėlto A.Agassi netrukus sugrįžo į senas vėžias – aštuntfinalyje nesunkiai įveikė titulą gynusį Carlosą Moya, o kituose dviejuose etapuose lengvai nugalėjo Marcelo Fillipini ir slovaką Dominiką Hrbaty.
Nors, buitiškai kalbant, prieš finalą amerikietis buvo “ant bangos”, kovos dėl „Roland Garros“ titulo pradžia A.Agassi nesusiklostė taip, kaip jis greičiausiai norėjo. A.Medvedevas pirmą setą pasiglemžė jau po 19 minučių, o ir antrajame pernelyg neužtruko.
Tačiau tada pagrindinį Atvirojo Prancūzijos čempionato kortą pradėjo plauti lietus, o pakankamai ilga pertraukėlė A.Agassi treneriui Bradui Gilbertui leido nuraminti savo auklėtinio aistras. Sugrįžęs į kortą A.Medvedevas atrodė aiškiai sutrikęs, o tai leido JAV tenisininkui į finalo akistatą įsikibti nagais ir dantimis.
Nors A.Medvedevas kovojo iki pat pabaigos, A.Agassi patirtis tapo lemiamu „Roland Garros“ finalo faktoriumi, kuris lėmė nuostabią amerikiečio pergalę.
Beje, laimėjęs „Roland Garros“ čempionatą, A.Agassi tapo viso labo antru tenisininku po australo Rodo Laverio, kuriam pavyko laimėti visus keturis “Didžiojo kirčio” turnyrus.
6. 2004 metai, Gastonas Gaudio (Argentina) – Guillermo Coria (Argentina) 0:6, 3:6, 6:4, 6:1, 8:6
Jau pačioje čempionato pradžioje Gastonui Gaudio teko rimtai pakovoti, kai jo dviejų pirmų etapų akistatos nukeliavo iki pat penktojo seto. Tačiau po šių sunkių dvikovų argentiniečio „Roland Garros“ kampanija netrukus įsivažiavo. Aštuntfinalyje jis nugalėjo buvusį čempionato finalininką Thomasą Enqvistą, ketvirtfinalyje nugalėjo Vimbldono čempioną Lleytoną Hewittą, pusfinalyje įveikė Vimbldono finalo dalyvį Davidą Nalbandianą ir pateko į pirmąjį savo „Didžiojo kirčio“ finalą.
„Roland Garros“ finale G.Gaudio susitiko su savo tautiečiu ir trečiąja pasaulio rakete Guillermo Coria. Argentinos tenisininkas buvo toks susijaudinęs, kad pirmame sete iš G.Coria gavo „riestainį“. Kai laimėjo antrojo seto pirmąjį geimą, centriniame korte susirinkę aistruoliai pradėjo ironiškai šūkauti.
G.Gaudio triuškinančiai pralaimėjo ir antrąjį setą, o trečioje akistatos dalyje paduodant G.Coriai atsilikinėjo 4:4 ir 0:40. Vis dėlto 11-ą vietą ATP reitinge užėmusiam argentiniečiui pavyko susikaupti ir kažkaip laimėti devintąjį ir dešimtąjį trečio seto geimus.
Ketvirtame sete G.Coria pradėjo kamuoti mėšlungis ir jau netrukus G.Gaudio išlygino rezultatą ir dvikovą perkėlė į penktąjį setą.
Lemiama dvikovos dalis ir vėl tapo šunų kautynėmis. G.Coria varžovo padavimus laimėjo net keturis kartus ir dukart savo padavimais galėjo nuskinti „Roland Garros“ titulą. Vis dėlto dvyliktame geime G.Gaudio išsigelbėjo iš dviejų tautiečių „match point’ų“ ir galiausiai triumfavo 8:6.
Iškovojęs šią pergalę G.Gaudio tapo pirmu argentiniečiu nuo 1979 metų, laimėjusiu „Roland Garros“ čempionatą. Jis taip pat buvo pirmasis „Didžiojo kirčio“ čempionas, pirmame sete gavęs „riestainį“.
Beje, dar iki šiol G.Gaudio yra vienintelis „Didžiojo kirčio“ čempionas, kituose tokios serijos turnyruose nepasiekęs net ketvirtfinalio.
