Po dviejų metų pertraukos „Didžiojo kirčio“ turnyrą laimėjęs serbas po pergalės prieš Keviną Andersoną parašė jautrų laišką savo šeimai ir draugams, kurį išplatino viešai.
Pateikiame šio laiško vertimą:
Miela mano šeima ir draugai,
Aš rašau šią žinutę tarp popiečio miego ir knygų apie dinozaurus.
Norėjau su jumis pasidalinti kelione, kuri mane atvedė iki pergalingo Vimbldono.
Visų pirma, leiskite man pradėti nuo jausmo, kuris mane apėmė, kai pamačiau savo sūnų žmonos rankose apdovanojimų ceremonijoje. Man tai buvo nuostabiausia akimirka iš bet kurio turnyro mano karjeroje, kurį tik esu laimėjęs.
Kai tapau tėvu, viena iš mano svajonių buvo, kad mano vaikai stebėtų mane žaidžiantį tribūnose. Ką jau kalbėti apie laimėtus turnyrus. Ši svajonė išsipildė prieš kelias dienas. Visi tik manęs ir prašo apibūdinti šį jausmą. Jau sakiau, kad tai ypatinga, nepakartojama, džiaugsminga. Bet labiausiai – magiška! Kai maniau, kad jau ta akimirka negali būti žavesnė, jis pradėjo šaukti „Tėveli!“. Tada aš visiškai ištirpau. Emocijos mane užvaldė. Aš esu toks dėkingas, kad galėjau tai patirti.
Aš įsivaizdavau ir svajojau, kad vieną dieną laimėsiu „Didžiojo kirčio“ turnyrą savo vaiko akyse. Mano laimei, Tara jau auga ir aš negaliu sulaukti, kai ji mane pamatys taip pat kaip Stefanas. Mano visa esybė priklausė tenisui, kol aš netapau tėvu ir vyru. Viskas, ką aš dariau buvo nukreipta į sėkmę tenise.
Kai tapau tėvu ir vyru, mano pasaulis išsiplėtė. Jis nepasikeitė, bet išsiplėtė į kažką nuostabaus. Žinoma, prisideda daugiau atsakomybių, bet dienos pabaigoje tai atrakina naują Meilės ir Energijos dimensiją, apie kurios egzistavimą net nežinojai. Didžiausia dovana, kurios sulauki iš Dievo yra padidėjęs empatijos jausmas, supratimas ir atsidavimas savo vaikams. Tačiau ne viskas iškart paaiškėja, tapus tėvu. Reikia dar atsiverti ir mokytis, kad pasiektum tą auksinę pusiausvyrą gyvenime, kurios visi siekia. Man tai buvo pusiausvyra tarp teniso, prioritetų ir šeimos. Mano žmona buvo visą laiką tokia supratinga ir palaikanti, kai pagimdė Stefaną ir Tarą. Ji visada skiria laiko, kad pasikalbėtų su manimi apie tai, kas mane neramina. Ji man padėjo rasti kelią, kaip būti kuo naudingesniu namuose ir teniso kortuose.
2017 metais alkūnės trauma buvo tokia rimta, kad aš negalėjau žaisti šešis mėnesius. Trauma buvo viena problema, kita – motyvacija. Man nebuvo sunku treniruotis ir mėgautis žaidimu, bet kai reikėjo varžytis atsirado psichologiniai barjerai.
Vieną dieną aš pasidalinsiu išsamiau, su kokiais iššūkiais aš susidūriau ir kaip jaučiausi.
Visada gerbiau žmones, kurie pasidalija savo jautriausiais momentais ir įkvepia kitus žmones. Aš per pastaruosius metus labai daug kartų buvau pažeidžiamas. Ir vis dar esu. Man tai padeda priartėti prie žmonių. Man dėl to ne gėda. Man tai padeda kastis giliau ir geriau save suprasti. Kai tai supratau, galėjau susidėlioti strategiją, kad įveikčiau šią pasikartojančią problemą ir būčiau stipresnis, išmintingesnis ir laimingesnis žmogus.
Pastaruosius dvejus metus aš nebuvau kantrus su savo teniso lūkesčiais. Nebuvau išmintingas strateguodamas. Ir aš tikrai neįsiklausiau į savo kūną, kuris man sakė, kad kažkas yra tikrai negerai su mano alkūne. Bandžiau surasti sprendimus kažkur kitur, bet jie buvo manyje.
Po daugybės pokyčių su treniruotėmis, raketėmis, komandos nariais, nežinojai, ar man pavyks sugrįžti į tą teniso lygį, kurio aš troškau. Viena dalis manęs visada tiki mano galimybėmis. Tačiau buvo daug momentų, kai abejojau ir viskas galėjo pasisukti kitaip.
Laimei, man padėjo visos dieviškosios galios, kurios man parodė teisingą kelią. Kelią, kuris man tinkamas. Tas, kuris atneš man ramybę ir balansą.
Aš žinau, kad daug žmonių prisidėjo prie to, kad aš vėl galėčiau laimėti „Didžiojo kirčio“ turnyrą.
Aš myliu jus,
Aš myliu tenisą
Aš myliu gyvenimą,
Novakas.
P.S. Vimbldono žolė ir vėl buvo nuostabaus skonio. Dar pridėčiau avokado, ir būtų tobula :).
