Judesių valdymas
Norint gerai žaisti tenisą, reikia ne vienus metus paplušėti aikštelėje. Sakoma, kad naujos technikos elementų neįmanoma išmokti greičiau nei per tris savaites ir tam reikia dirbti kasdien bei nuolat kartoti.
Judesių valdymo mokslas išskiria keturias pagrindines judesio mokymosi pakopas:
• žinojimas;
• mokėjimas;
• įgūdis;
• automatizmas.
Žinojimas – pagrindinė sąmoningo judesio atlikimo sąlyga. Neišsiaiškinus ar iki galo nesupratus norimo atlikti judesio neverta tikėtis gero rezultato. Juk auklėtinis visų pirma turi iki smulkmenų žinoti tai, ko iš jo reikalaujama.
Mokėjimas atsiranda įgytas žinias pritaikius praktiškai. Kai apie tai jau nebereikia galvoti, atsiranda pagrindinis judesio elementas – įgūdis. O ekstremaliose situacijose be ypatingų mąstymo pastangų kartojami išmokti judesiai jau tampa automatiški.
Taigi, judesių mokymas visų pirma susijęs su naujo įgūdžio susiformavimu ir priklauso nuo sensorinės (jutiminės) ir motorinės (judėjimo) sistemų sąveikos.
Išskiriami trys pagrindiniai veiksniai, darantys įtaką judesio mokymosi procesui:
• tikslas (uždavinys);
• aplinka (kontekstas);
• organizmas (būsena).
Bet kokios varžybos, mačas, treniruotė ar atskiri judesiai turi turėti aiškų tikslą. Tuomet judesių valdymo procesai vyksta sklandžiau. Betiksliai judesiai dar niekam neatnešė sėkmės.
Geriausias žaidimas būna tuomet, kai kiekvienam smūgiui sutelkiama visa fizinė ir kūrybinė energija, ir atvirkščiai – ne kartą matytas vaizdas, kai kamuoliukas mušamas be aiškaus tikslo, nespėjus deramai įvertinti situacijos. Tuomet tenisininkai dažniausiai suklysta arba užleidžia geresnę poziciją priešininkui.
Sporto psichologai individualių sporto šakų atstovams siūlo daugybę būdų, kaip atsiriboti nuo neigiamos aplinkos įtakos. Visų pirma tai tinkama motyvacija ir savęs vertinimas, mokėjimas susikoncentruoti į kelis pagrindinius dalykus, nereikalingų minčių atsikratymas ir optimizmas. Dažnai galima išgirsti: „Juk ne iš karvės žaidi“ arba „Žaisk, nepasiduok dar...“ Pernelyg dažnas žaidėjo žvilgčiojimas į trenerį arba į žiūrovus taip pat rodo netinkamą požiūrį ar motyvaciją.
Organizmo būsena bene labiausiai daro įtaką mačo baigčiai. Visi teniso mėgėjai ar profesionalai yra susidūrę su dėl padidėjusio nuovargio ar atsiradusio skausmo pablogėjusia technika. Tuomet klaidos pilasi viena po kitos, sportininkas dažnai to nesupranta ir stebisi, o treneris, žiūrėdamas iš šono, dažnai pastebi elementarias klaidas. Kartais patarimas lenkti kojas ar palydėti rakete kamuoliuką gali išspręsti susidariusią situaciją. Tačiau kai yra skausmas ar pervargimas, apsauginės organizmo reakcijos dažnai būna stipresnės ir net ypatingomis valios pastangomis sunku išlaikyti pradinį žaidimo lygį.
Kyla klausimas, ar verta treniruotis esant nuovargiui arba kenčiant skausmą. Judesių valdymo mokslas teigia, kad treniruotė sunkesnėmis sąlygomis, t. y. esant nuovargiui, yra naudinga.
Be to, pavargęs organizmas dažnai pasirenka lengviausią būdą ir dažnai tai lemia gerą techniką. Tačiau norint išmokti visiškai naują sudėtingą judesį vis dėlto geriau pradėti jį mokytis šviežia galva ir gerai pailsėjus. Skausmas taip pat yra neigiamas judesio mokymo veiksnys, kuris dažnai iškreipia smegenyse susidariusią judesio schemą – tuomet treneriai neturėtų iš auklėtinio reikalauti geros technikos.
Mokytis padeda įsivaizdavimas
Protiniai vaizdai atlieka svarbų vaidmenį mokantis sportinių judesių. Tie, kurie geriau įsivaizduoja judesį ar judesių derinį, pratimą atlieka geriau nei tie, kurie tai daro neįsivaizduodami.
Atliekant judesį mechaniškai ir įsivaizduojant jį išmokimo procesai beveik vienodi. Pastebėta, kad įsivaizduojant judesius analizės metu ištaisoma net 70 proc. technikos klaidų. Atliktų fiziologinių tyrimų duomenimis, fiziškai treniruojant plaštakos raumenų jėgą buvo 30 proc. pagerinti jėgos rodikliai, o po protinės treniruotės (kai nebuvo atliekami jokie judesiai) rezultatai buvo panašūs – plaštakos jėga pagerėjo 22 procentais.
Taigi, įsivaizdavimas – viena savitaigos formų, kuri gali turėti fiziologinės įtakos kūnui.
Veiksmingiausi įsivaizdavimo pratimai tenisininkams
1. Tikslas. Kokį lygį norite pasiekti? Tiksliai apibrėžkite.
2. Įsivaizduokite save kaip pasirinkto lygio varžybų laimėtoją.
3. Įsivaizduokite, kad kiekvienas pirmas padavimas neatremiamas.
4. Įsivaizduokite, kad galite gerai atmušti kiekvieną padavimą.
5. Įsivaizduokite, kad kiekvienas jūsų smūgis neatremiamas.
6. Įsivaizduokite, kad esate pilni energijos.
7. Įsivaizduokite gaunamą malonumą iš visų neatremiamų smūgių ir padavimų.
Svarbu viską įsivaizduoti teigiamai, tuomet ir didelis turnyras neslėgs užgriuvusia atsakomybe. Kuo daugiau galvosite apie tai, kas jums patinka, tuo ramiau galėsite mąstyti. Žmogaus mintys gali dominuoti viena kitos atžvilgiu, todėl nemalonias mintis gali išstumti malonios. Tereikia duoti smegenims darbo.
Tenisininko motyvacija
Susitelkimas į pergalę labai svarbus. Tikėjimas padaryti ką nors didelio ir sunkiai pasiekiamo sutelkia visas organizmo funkcijas. Smegenų veikloje toks mąstymas veikia ląstelių struktūrą. Tačiau per dideli, nerealūs tikslai žlugdo sportininko motyvaciją, verčia priimti nelogiškus sprendimus. Todėl geriausia kurti realius epizodinius uždavinius, pavyzdžiui, atmušti visus gautus kamuoliukus iš kairės, sužaisti rezultatyviai iš oro, tobulinti padavimą, tinkamai sužaisti aukštai skriejantį kamuoliuką ir susitelkti į tobulėjimą.
Motyvacijos klaidos:
• strategijų supainiojimas;
• bandymas atlikti daug dalykų vienu metu;
• būti lengvai išblaškomiems aplinkos;
• per didelis susikoncentravimas į laimėjimus ir pralaimėjimus;
• perfekcionizmas (siekimas tik geriausio);
• menkavertiškumas ir pasyvumas;
• neturėjimas plano ir aiškaus tikslo;
• pernelyg didelis spontaniškumas (žaidimas negalvojant);
• elgesys, paremtas pernelyg didelėmis ambicijomis, kuklumo stoka;
• netinkama reakcija į klaidas;
• neigiama savikritika.
Norint susikurti tinkamą motyvaciją, reikia:
• išsikelti aiškius tikslus;
• sukurti veiksmų planą;
• naudoti teigiamą vidinę kalbą;
• praktikuoti autogeninės treniruotės metodus (joga, kvėpavimo technikos);
• visada rodyti 100 proc. pastangų;
• orientuotis į procesą, o ne į rezultatą;
• išlikti nešališkiems;
• nesižvalgyti į praeitį ar ateitį, likti dabartyje;
• nereaguoti į kitų nuomonę (išskyrus savo trenerio nuomonę);
• pripažinti savo netobulumą;
• daryti viską su džiaugsmu;
• apibrėžti laimėjimą kaip šį tą daugiau nei vien finalinį rezultatą.
Parengė Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos teniso dėstytojas Tomas Bardauskas
