– Robertai, kai kalbėjomės su tavimi lygiai prieš metus, tu buvai kupinas ryžto eiti teniso profesionalo keliu. Ir staiga žinia apie Harvardą ir studijas JAV.
– Tiesą pasakius, pernai studijų ir žaidimo JAV net ir nesvarsčiau kaip galimo scenarijaus. Tačiau du dalykai privertė mane pakeisti nuomonę. Pirma, profesionalus tenisas yra labai brangus malonumas. Turnyrai, treniruočių procesas, treneriai – turi daug investuoti ir tikėtis, kad tos investicijos atsipirks. Pajutau tai iš karto pradėjęs dalyvauti suaugusiųjų turnyruose. Deja, tačiau mano piniginiai ištekliai nėra beribiai. Žaidėjams iš didelių teniso valstybių – Ispanijos, Prancūzijos, JAV – galbūt yra lengviau. Daugiau turnyrų, didesnė federacijų parama, galimybės gauti vardinius kvietimus į didesnių turnyrų pagrindines varžybas. Vadinasi, ir didesnės galimybės prasimušti santykinai greitai. Pas mus, deja, taip nėra.
Antroji priežastis yra JAV universitetų dėmesys ir kvietimai. Nustebau, kai metų pradžioje sulaukiau nemažai kvietimų studijuoti geriausiuose JAV universitetuose, o kartu ir žaisti tenisą jų komandose. Ėmiau galvoti, kad galbūt tai yra „Planas B“ ar galimybė vienu šūviu nušauti du zuikius – įgyti išsilavinimą ir tobulinti savo žaidimą.
– Ką studijuosi Harvarde?
– Pirmus du metus visi ten studijuoja bendrus dalykus ir tik tuomet renkasi jau konkrečią studijų kryptį. Aš kol kas galvoju apie verslo ir vadybos studijas.
– JAV studijas pabaigęs Dovydas Šakinis pasakojo apie labai įtemptą studijų ir treniruočių grafiką.
– Kalbėjau apie tai su Dovydu. Atrodo, kad laisvo laiko daug neturėsiu, tačiau tai manęs negąsdina. Derinti sportą ir mokslus turėjau nuo mažų dienų ir tai man visai neblogai sekėsi. Niekada neturėjau didelių bėdų su pamokomis ir mokslu.
– Ar nemanai, kad tai reiškia tavo svajonės tapti profesionaliu žaidėju pabaigą?
– Ne, tikiuosi, kad ne. Galbūt pavyzdžių, kuomet universitetus baigę žaidėjai sėkmingai žaidžia ATP ture, nėra labai daug. Tačiau jų yra. Amerikiečiai Džonas Isneris ir Džeimsas Bleikas, slovėnas Blažas Rola. Tą patį pabandysiu padaryti ir aš.
– Kada turi pasirodyti universitete?
– Kitų metų rugsėjį. Iki to laiko treniruosiuosi ir dalyvausiu turnyruose.
– Ar turi kažkokių konkrečių planų ATP reitingo prasme ar dabar, priėmus sprendimą dėl studijų, jis yra nebe toks svarbus?
– Ne, kažkokių labai konkrečių tikslų nėra. Norisi tiesiog tobulinti savo žaidimą ir kaupti patirtį. Šiais metais žaidžiau kiek daugiau „Futures“ serijos turnyrų, Latvijoje iškovojau savo pirmąjį ATP tašką. Jei lyginti jaunių ir profesionalų tenisą, manau, kad didžiausias skirtumas yra žaidėjų psichologijoje, sprendimų priėmime. Kamuoliukai greitai lekia visur, tačiau patyrę žaidėjai daug geriau žaidžia lemiamus taškus. Daro mažiau klaidų tuomet, kai reikia būtinai laimėti tašką.
– Jei kalbėti apie tavo žaidimą. Kur yra stipriosios tavo pusės?
– Manau, kad žaidimas ant galinės linijos. Žinoma, man reikia gerinti visus savo žaidimo komponentus, tačiau geriausiai jaučiuosi žaisdamas gale.
Dar, manau, mano privalumas yra geras fizinis pasirengimas, už kurį aš turiu būti dėkingas treneriui Zigmui Živatkauskui. Dirbu su juo jau kelerius metus ir per tą laiką neturėjau jokių rimtesnių traumų. Žinoma, kartais paskauda šen, kartais ten. Tačiau rimtesnių traumų man išvengti pavyksta. Esu tikras, kad tai mano fizinio pasirengimo trenerio nuopelnas.
– Nemažai sportininkų nemėgsta fizinio pasirengimo treniruočių.
– Nesu iš tokių. Tiesiog suprantu, kad šios treniruotės nėra savitikslės, o skirtos tam, kad geriau jausčiausi teniso korte. Todėl dirbu per jas negailėdamas savęs.
Be to, trenerio Živatkausko treniruotės niekada nebūna nuobodžios. Jose daug įvairių varžybų elementų, jų metu man tenka nuolat rungtis su kitais sportininkais. O kelis kartus net teko treniruotis kartu su Virgilijumi Alekna!
