Geimo taškų skaičiavimo tradicija kildinama iš viduramžių Prancūzijos. Anot vienos iš teorijų, žaidimo rezultatui sekti būdavo naudojamas laikrodis. Kadangi laimėtojas turėdavo surinkti mažiausiai keturis taškus, laikrodžio rodyklė, kiekvieną kartą laimėjus tašką, būdavo pasukama per ketvirtį ciferblato, t. y. 15 minučių. Atsiradus dviejų taškų persvaros taisyklei, esant lygiam rezultatui (angl. deuce), laimėjus trečiąjį tašką rodyklė būdavo pasukama jau nebe per 15, o per 10 minučių. Todėl jei rezultatas būdavo lygus, žaidėjai turėdavo po 40 „minučių“. Kuriam nors žaidėjui laimėjus papildomą tašką, jo rodyklė būdavo persukama iki 50 minučių, jei rezultatas būdavo išlyginamas, abiejų žaidėjų rodyklės būdavo atsukamos atgal prie 40 minučių. Žaidimas baigdavosi tada, kai kurio nors žaidėjo rodyklė apsukdavo visą 60 minučių ratą.
Kita teorija geimo taškų skaičiavimo sistemą kildina iš teniso pirmtako – prancūziško žaidimo „Jeu de Paume“. Jis buvo labai populiarus iki Prancūzijos revoliucijos (XVIII a. pab.). Čia kamuoliukas būdavo atmušinėjamas ne rakete, o ranka. Šio žaidimo aikštelės ilgis buvo 90 pėdų (apie 30 metrų). Vieno žaidėjo pusė buvo 45 pėdų ilgio. Laimėjęs pirmąjį ir antrąjį tašką, žaidėjas judėdavo 15 pėdų vidurio link, laimėjęs trečiąjį tašką – pasistūmėdavo tik 10 pėdų, o laimėjęs ketvirtąjį tašką pasiekdavo žaidimo tikslą – aikštelės vidurį.
Termino „love“, lietuviškai „nulinis rezultatas, nulis taškų“, kilmė taip pat nėra visiškai aiški. Vieni šaltiniai teigia, kad šis terminas kilęs iš prancūziško žodžio „l’œuf“ (reiškiančio „kiaušinis“), kiti – kad jis kilo iš prancūziško žodžio „l’heure“ (reiškiančio „laikas“), o treti tvirtina, kad jis atsirado iš olandiškos frazės „iets voor lof doen“, apytiksliai reiškiančios „pagirti, bet neapdovanoti“.
Geimai ir setai
Setas žaidžiamas tol, kol žaidėjas (ar žaidėjų pora) laimi ne mažiau nei šešis geimus ir turi bent dviejų geimų pranašumą. Geimų skaičius neribojamas. Pagal tokias taisykles tenisas buvo žaidžiamas iki praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio.
Šiuo metu visiems įprasto papildomo geimo (angl. tiebreak) taisykles septintojo XX a. dešimtmečio viduryje sukūrė Jamesas Van Alenas, norėdamas sutrumpinti kartais pernelyg ilgai užsitęsdavusias teniso varžybas. Ši taisyklė buvo pradėta visuotinai taikyti po legendinio Vimbldono mačo, įvykusio 1969 m. tarp Pancho Gonzalezo ir Charlie Passarello. Jų penkių setų partija užtruko 5 val. 12 minučių ir buvo žaidžiama dvi dienas. Varžybas 22:24, 1:6, 16:14, 6:3, 11:9 laimėjo 41 metų P. Gonzalezas.
Papildomas geimas žaidžiamas tada, kai pasiekiamas rezultatas 6:6. Jį ir visą setą laimi tas žaidėjas, kuris pirmas surenka septynis taškus su mažiausiai dviejų taškų persvara. Tiesa, dabartinė 6:6 taisyklė irgi pradėta taikyti ne iš karto. Pavyzdžiui, Vimbldone papildomo geimo taisyklė buvo pradėta taikyti 1971 m., tačiau iki 1978 m. jis buvo žaidžiamas tik tuomet, kai geimų santykis pasiekdavo 8:8.
Papildomo geimo taisyklė netaikoma žaidžiant paskutinį partijos setą vienetų varžybose „Didžiojo kirčio“ serijos varžybose (atviruosiuose Australijos, Prancūzijos, JAV ir Vimbldono turnyruose), olimpinėse žaidynėse ir Daviso taurės turnyre.
Kas laimi?
Vyrų vienetų ir dvejetų varžybose žaidžiama iki dviejų arba trijų laimėtų setų, moterys dažniausiai žaidžia iki dviejų pergalingų setų. Partija baigiama iš karto, kai tik įvykdoma ši sąlyga.
Dvejetų (taip pat ir mišrių) varžybose taip pat dažnai žaidžiama iki dviejų laimėtų setų, tačiau jei žaidžiamas trečiasis setas ir jo pabaigoje rezultatas būna lygus 6:6, vietoj įprasto papildomo geimo žaidžiamas ilgasis papildomas geimas iki 10 laimėtų taškų.
