Per Daviso taurės varžybas kasmet keliaujantys Lietuvos tenisininkai yra buvę ne vienoje neįprastoje situacijoje. Prieš kelerius metus Osle dėl norvegų atsainumo niekaip nepavyko įsiregistruoti į viešbutį, o išvykstant Ričardui Berankiui buvo pasiūlyta pasivaikščioti greitkeliu ir ten gaudyti mikroautobusą į oro uostą.
Slovėnijoje lietuviams yra tekę žaisti labiau daržinę nei teniso areną primenančioje salėje, kurią išvydęs Lauryno Grigelio treneris iš Italijos atsisakė patikėti, kad Daviso taurės varžybos gali būti žaidžiamos tokiomis prastomis sąlygomis.
Salėje Sarajave tvyrojo dūmai, nes aikštyne rūkė ne tik aistruoliai, bet ir rungtynes filmavęs televizijos operatorius.
Ir patys lietuviai turi Pifu vadinamą aistruolį, kuris iš tribūnų balsu gali išmušti ne vieną varžovą iš vėžių ir suerzinti teisėją.
Tačiau nuo 2010 metų Lietuvos teniso rinktinei atstovaujančiam Lukui Mugevičiui niekur nebuvo taip karšta, kaip praėjusį savaitgalį Tbilisyje.
Daviso taurės varžybų Gruzijoje lemiamame mače 22 metų lietuvis iškovojo pergalę, keturiais setais 6:4, 6:2, 1:6, 6:4 palaužęs Georgą Civadzę, o paskutiniuoju tašku emocijos sprogo.
Emocijų būta daug ne tik todėl, kad su šia pergale lietuviai be savo geriausio žaidėjo Ričardo Berankio laimėjo seriją prieš Gruziją 3:2.
Mūsiškiai atsidūrė per žingsnį nuo pirmosios grupės, kurioje yra žaidę tik vieną sezoną 2015 metais, bet dabar gali ten sugrįžti, jei rugsėjį išvykoje nugalės ir Švediją.
Emocijų Tbilisyje buvo ir dėl ypatingos nuotaikos nedidelėje arenoje, kurioje tądien siautė didelis vėjas tiesiogine ir perkeltine prasme. Lietuvos rinktinės treneris Rimvydas Mugevičius vis ginčijosi dėl teisėjų sprendimų, o tuo metu aikštėje jo sūnus tvardėsi dėl kelių pasiutusių gruzinų keiksmažodžių, kuriais bandyta įžeisti žaidėją ir jo motiną.
Tokio įsiutusio Luko dar neteko matyti.
„Iš tiesų gruzinai priėmė mus labai gerai – visas dienas jautėsi, kad jie mumis rūpinasi ir gerbia, – pasakojo Lietuvos teniso federacijos komunikacijos vadovas Tomas Ganusauskas. – Bet sirgalių pasitaiko įvairių. Negirdėjau, ką jie sakė Lukui, bet tokio įsiutusio po mačo jo dar neteko matyti“.
Nepaisydamas riešo traumos per Daviso taurės rungtynes Gruzijoje žaidęs L.Mugevičius pripažino, jog tai buvo įsimintiniausia ne tik Daviso taurės, bet ir visos karjeros dvikova.
– Lukai, turbūt taip sakote dėl Gruzijos aistruolių užgauliojimų, skriejusių jūsų adresu iš tribūnų, ar ne?
Iš tiesų aš stengiuosi pernelyg nesureikšminti, nes visus incidentus galiausiai galima pamiršti. Svarbiausia buvo susikaupti, palikti tai nuošalyje ir tiek. Nebuvo labai malonu, bet mums viskas baigėsi gerai – smagu, kad laimėjome.
– Kas vis dėlto vyko aikštėje ir greta jos, kad galiausiai įsiutino jus – šiaip jau emocijas mokantį kontroliuoti žaidėją?
– Tiesiog skriejo labai daug negražių replikų. Keli gruzinų sirgaliai nuo pat mačo pradžios bandė mane išvesti iš kantrybės, bet gerai, kad pavyko išlaikyti šaltus nervus mačo metu. Nebandžiau žiūrėti, kas tokie ir iš kur jie rėkauja. Stengiausi žaisti toliau.
Nekartosiu, ką rėkė gruzinai, nes tikrai nelabai gražiai skambėtų. Tačiau kokių tik nebuvo replikų... Daugiausiai – rusiškų.
– Ar nekilo noro atsikirsti?
– Žinojau, kad jei pasakysiu kažką atgal, būtų tik dar blogiau. Nepasakiau jiems nė vieno žodžio į tą pusę, kad nereikėtų ginčytis ir veltis į konfliktus.
– Ar kreipėtės į mačo teisėją, kad šis sudrausmintų aistruolius?
– Po mačo apie tai kalbėjomės, bet jis pasakė, kad per Daviso taurės varžybas visaip būna – ir ne tik Gruzijoje.
Ir pats Georgas Civadzė priėjo prie manęs ir tarė: „Lukai, nusiramink. Suprantu tave, bet čia taip jau pasitaiko“.
Nekartosiu, ką rėkė gruzinai, nes tikrai nelabai gražiai skambėtų.
– Tačiau pasitaikė ir incidentas su Gruzijos rinktinės treneriu, kuris ėmė ploti po jūsų klaidos.
– Toks ten ir incidentas. Pasitaiko tokių persimetimų žodžiais, nors šįkart jis plojo po mano klaidos jau mačo pradžioje. Tai įvyko po mano pirmojo padavimo – tikriausiai irgi bandė išvesti mane iš pusiausvyros. Persimetėme pora žodžių, bet nieko negražaus nepasakėme.
Šiaip su Gruzijos rinktinės žaidėjais ir treneriu sutariame visai gerai. Su G.Civadze netgi esame labai geri draugai.
Ir pati atmosfera buvo labai smagi. Aš jaučiau didelį palaikymą iš savo komandos ir mūsų sirgalių – jų buvo gal porą dešimčių, bet palaikė tarsi būtų visas šimtas. Labai ačiū tiems, kurie atvažiavo.
– Daviso taurės varžybose išvykose pasitaiko įvairių nuotykių. Buvo nesvetingas priėmimas Norvegijoje, itin prasta salė Slovėnijoje, prirūkyta arena Bosnijoje. Kas jums labiausiai yra įstrigę?
– Per kiekvieną Daviso išvyką pasitaiko kažkas įsimintina. Gruzijoje žmonių galbūt ir nebuvo daug, bet atmosfera priminė lengvą pragarą. Po kiekvieno mano pralošto taško atrodydavo, jog aikštė sudrebėdavo. Tikrai ši kova buvo viena karščiausių.
Taip pat įsiminė rungtynės Bosnijoje, kur žmonės rūkydavo aikštėje. Gruzijoje buvo panašiai (šypsosi).
– Po pergalės Tbilisyje vienas žingsnis teskiria Lietuvos komandą nuo sugrįžimo į 1-ąją grupę. Ką manote apie galimybes nugalėti Švedijos tenisininkus rugsėjį?
– Būtų labai smagu vėl patekti į 1-ąją grupę. Tačiau, kad tai pasiektume, mums turbūt reikės Ričardo Berankio pagalbos. Su Ričardu tikrai turėtume daugiau galimybių.
– Galbūt tenka bendrauti su traumą besigydančiu R.Berankiu?
– Taip, besigydydamas riešą lankiausi Vokietijoje – Ričardas labai prisidėjo, kad mane ten priimtų. Ten kartu gyvenome šiek tiek laiko ir drauge gydėmės savas traumas.
Susitinkame ir Vilniuje, SEB arenoje prasilenkiame per fizinio pasirengimo treniruotes. Ričardui vis geriau, aš dėl jo labai džiaugiuosi. Linkiu jam kuo geriau pasveikti ne tik dėl Lietuvos teniso rinktinės, bet ir dėl jo paties karjeros. Tikiuosi, kad jis greitai susigrąžintų dėl traumos prarastas pozicijas.
– Jūs ir pats žaidėte nepaisant traumos, ar ne?
– Iš tiesų galima sakyti, kad dar gydausi. Su riešo trauma kariauju nuo praėjusių metų lapkričio. Daug visko įvyko, vienu metu atrodė, kad prireiks operacijos. Tačiau dabar džiaugiuosi, kad regis, jos pavyks išvengti.
