– Mėgstate žiemą?
Labai. Vasaromis mes daug keliaujame, mūsų sezonas labai ilgas, o žiemomis vyksta savotiškas pasikeitimas. Slidės, rogutės su anūkais... Labai geras laikas.
– Remi, – kreipinys, kuriuo į jus kreipiasi ir jaunas, ir senas, ir sūnus, ir anūkas. Mūsų visuomenėje tai kiek neįprasta...
Nežinau, kodėl, bet taip gavosi nuo Ričardo Berankio laikų, kai treniravomės Amerikoje. Ten į trenerius irgi beveik visi kreipiasi vardais. Galvojau, kad anūką Joną išmokinsiu save vadinti seneliu, bet tai truko lygiai dvi savaites (šypsosi). Vėliau grįžo prie Remio, o aš nedraudžiu savęs taip vadinti. Kodėl turėčiau? Toks kreipinys man visai natūralus – tada nesijaučiu toks senas (šypsosi).
– Tikiu, kad kažkada esate sulaukęs šio klausimo, bet iš tikro pats niekur neradau atsakymo. Kodėl jūs teniso treneris?
Geras! Kodėl? Šis sportas mane suvystė nuo vaikystės. Aišku, niekada negalvojau, kad būsiu treneris, bet faktas yra tas, kad tenisą aš mylėjau, myliu ir mylėsiu. Žaidėjas nebuvau labai geras, o treneris... Koks gavaus – toks gavaus.
– Jūsų akimis, kas geresnis: Novakas Džokovičius ar Serena Williams?
Serena man labiau patinka kaip moteris, Novakas – kaip žaidėjas.
– Jei teniso pasaulyje neliktų, kuris sportas jums būtų pirmas?
Futbolas. Man patinka futbolo dinamika, didelė futbolo aikštė, daug žaidėjų, kombinacijos... Daug dalykų man patinka futbole. Krepšinis eina tolygiai, bet prioritetą atiduočiau futbolui.
– Neretai mėgstate kiečiau pasisakyti apie Lietuvos teniso sąjungą. Dėl ko tai darote?
Tam, kad neužmigtų ant laurų. Viskas gerai su tą sąjunga, o aš pasisakau nei griežtai, nei negriežtai, o taip, kaip yra. Juk mūsų tenise po Berankio ryškesnių žaidėjų nesimato.
Galim sakyti, kad tai ne tik jų, bet ir valstybės problema, bet ar valstybė kreips dėmesį tol, kol nieko nėra. O buvo laikas, kai buvome padarę. Kai R.Berankis buvo geriausias pasaulyje, Lietuvos teniso sąjunga nesudirbo. Tuomet ji privalėjo įkurti Nacionalinę akademiją, suburti į vieną vietą geriausius trenerius, geriausius žaidėjus, rasti finansavimą, tai dabar matytumėme tikrai kitą vaizdą.
– Pažaidžiam žaidimą „Trumpi klausimai – greiti atsakymai“. Jo esmė – atsakote, tai kas pirmiausia šauna į galvą.
Pažaidžiam (šypsosi).
– Pinigai.
Laisvė.
– Saulė.
Šiluma.
– Juokas.
Sveikata.
– Moterys.
Meilė.
– Iš dešinės.
Geras smūgis.
– Kerštas.
Nėra tokio.
– Balžekas.
Balžekas (juokiasi). Kito tokio nėra.
– Pakalbėkime rimčiau. Apie akademiją. Kokia dabar yra jos stadija? Turiu omenyje, ar spėjate pagal numatytą viziją su laiku?
Aš nesu tikras, ar mes kažkur skubame. Vizija, kokia buvo pradžioje – liko ir dabar. Mūsų tikslas – ieškoti talentingų žaidėjų ir lipdyti sportininkus. Šitas procesas nėra lengvas ir trumpas, nes mes orientuojamės į patį jauniausią segmentą.
Šiuo metu turime atsirinkę tikrai talentingų sportininkų grupelę, iš kurių gali kažkas gautis. Augustas Gečiauskas, Eglė Šalkauskaitė, seserys Klimavičiūtės. Ar kažkas išaugs iš jų – parodys laikas.
Šiaip, akademija vystosi, akademija auga. Atsidarėme filialą Klaipėdoje, turime kelis filialus Vilniuje, treniruojasi daugiau nei 250 vaikų. Tai yra geras skaičius, nes daugiau mes nelabai galėtumėm patempti – neturime tiek nei trenerių, nei vietos.
– Ar būna tokių atvejų, kai ateina sportiško vaiko tėvai ir sako: mano vaikas labai talentingas, bet mes neturime pinigų treniruotėms. Jei taip, ką darote tokiais atvejais?
Būna. Iš pradžių pasiūlome treniruotis tiek, kiek išgali ir jei jis rodo rezultatus, tada jau mes ieškome galimybių, kad jis galėtų treniruotis kiekvieną dieną. Tokiais vaikais mes nesimėtome. Anaiptol, kaip tik didesnė pagarba tiems vaikams ir jų tėvams, kad jie sunkiau gyvendami bando gyvenime užsikabinti. Paprastai, tokie vaikai būna labiau motyvuoti, todėl tokius vaikus stengiamės išlaikyti ir jiems padėti.
– Jūs treniruojate ir savo anūką Arną. Sunkiau ar lengviau treniruoti savo artimą?
Jaučiu didelį malonumą treniruodamas jį, tačiau treniruotėje aš jam esu nemažiau griežtas. Mano treniruotėse reikia dirbti sunkiai. Tada jau nebežiūriu, ar anūkas, ar ne anūkas (šypsosi).
– Tai, ką dabar darote, visiškai neprimena to laiko, kai dirbote su Ričardu Berankiu. Nepasiilgstate to laiko?
Dabar, kai mūsų akademijoje treniruojasi Matas Vasiliauskas, tai žinoma, kad sugrįžo tos emocijos, kurias patirdavau dirbdamas su Ričardu. Tikiuosi, kad pavyks jam sutvarkyti finansavimą ir jis pasieks labai gerą lygį. Norint pasiekti TOP lygį, reikalingi dideli finansai.
– Kas jus verčia juo tikėti? O kas, galbūt, nerimauti?
Pradėsiu nuo antros klausimo dalies. Nerimauti verčia rėmėjų paieška. Jei pavyks juos rasti, tai nerimauti nebus dėl ko. Liks tik įdėti didelį darbą ir eiti į priekį. Tai ir verčia juo tikėti: jo motyvacija, jo noras, užsidegimas, požiūris į darbą. Matas yra ir talentingas, ir labai darbštus. Tai itin svarbios savybės.
– Jei ateitų turtingas dėdė ir sakytų: Remi, jei Matas per penkerius metus patenka į ATP pirmąjį šimtuką, jums – trys milijonai eurų. Galit tuos pinigus imti dabar ir jais disponuoti. Tačiau jei jo nebus šimtuke – turėsit tuos pinigus grąžinti. Imtumėt?
Rizikuočiau. Arba tiksliau kalbant, su tokia suma toks procesas įvyktų gana nesunkiai. Grąža būtų garantuota.
– Aš apie pinigus ne šiaip sau paklausiau. Ar su dabartiniu valstybės požiūriu į sportą, įmanoma užauginti aukšto meistriškumo sportininkus?
Šansų labai mažai. Dabartinis požiūris į rėmimą, į jaunų sportininkų puoselėjimą, pagal jiems turi būti kitoks. Dabar kasdien skaitome straipsnius apie sporto funkcionierius. Pralobo jie, o ne sportininkai. Sportininkams pradinės injekcijos yra labai svarbios, o pereinant iš jaunių į suaugusių sportą pagalba jiems būtina. O jei niekas nesikeis, tai sportas, koks buvo našlaitis – toks ir liks.
– Nuo ko valstybė turėtų pradėti keistis?
Nuo įstatymų pataisų, nuo paramos įstatymo pakeitimų. Rėmėjams turi būti patrauklu remti. Dabar to nėra.
– Tikite, kad tai pasikeis?
Tikiu. Reikia sulaukti, kada dabartinis jaunimas ateis į valdžią ir požiūris pasikeis.
– Pabaigai – ko norėtumėte sau palinkėti per Kalėdas?
Norėčiau palinkėti, kad visi būtų sveiki, vaikučiai sulauktų daug dovanų, kad būtų sniego ir visi būtų laimingi (šypsosi).
