Jo paties vardo akademijos tinklalaidėje R.Balžekas prisiminė kelią nuo pirmųjų žingsnių, kuriais buvo žengta, pradžią su Ričardu Berankiu ir, be abejo, skausmą sukėlusią avariją, kurioje žuvo jo sūnus Aivaras.
„Sako, kad laikas išgydo, bet iš tikro laikas nieko neišgydo. Jau tiek daug metų praėjo, bet... labai gaila. Jis mane ir paskatino tęsti darbą su Ričardu Berankiu. Iš jo padaryt galima, tad stenkis ir jis bus pirmas, kuris pateks į stipriausių pasaulio tenisininkų šimtuką“, – tinklalaidėje kalbėjo R.Balžekas.
Treneris vos devynerių R.Berankį iš Vilniaus atsivežė į savo namus Šiauliuose, kur netrūko nei juodo darbo, nei jaunojo tenisininko ašarų, nei noro sugrįžti namo.
„Šiauliuose prasidėjo tikras R.Berankio darbas. Vilniuje, kai buvo devynerių, jo karjera jau ėjo į pabaigą, o ten jam suteikėm sąlygas, kokių jis čia neturėjo“, – sakė R.Balžekas.
Tuose kortuose, kur sportavo R.Berankis, vienu metu buvo įsteigta mokykla. Bandydamas populiarinti savo sporto šaką, Teniso mokyklos vadovu tapęs R.Balžekas padarė taip, kad geriausiems sportininkams pamokos vyktų kortuose.
„Vis tik, galiu pasakyti, kad tie trylika metų, kai dirbau vadovu, buvo patys neįdomiausi. Su portfeliuku vaikštai, vaikštai... vien biurokratija“, – dar vieną gyvenimo etapą prisiminė tinklalaidės herojus.
Tą etapą natūraliai pakeitė kelionės su R.Berankiu, kurios užsitęsdavo iki dešimties mėnesių. Baigęs bendradarbiavimą su auklėtiniu, treneris buvo nusprendęs viską mesti, tačiau jam to padaryti nepavyko. Po dviejų mėnesių jis grįžo į kortą, kuriame ir toliau tęsiasi jo gyvenimas.
