– Treneri, Jūsų komentaras po mačo. vasaraopen.blogas.lt paklausė Remigijau Balžeko.
– Gaila aišku, kad pralaimėjome, bet šiandien laimėti neturėjome šansų. Po pirmų dviejų geimų Ričardą visiškai apleido jėgos. Panašiai kaip per Daviso taurės varžybas Lietuvoje. Jis negalėjo išbėgioti daugiau trijų, keturių kamuolių. Taktika kurią mes buvome pasirinkę irgi visiškai neveikė. Buvo labai karšta.
– Kokios pagrindinės pralaimėjimo priežastys?
– Ričardui nesisekė pirmas padavimas. Taip, statistika gal ir nebloga, bet pirmas padavimas buvo visai neagresyvus. Pataikymo vieta buvo labai prasta. Pirmu kamuoliu neturėjome jokios iniciatyvos. O 46 neišprovokuotos klaidos pasako apie nuovargį. Dėl karščio Ričardas pametė kvėpavimą. Bet mes tikrai nenusimenam. Teisinga būtų sakyti, kad ne anas laimėjo, o R. Berankis pralaimėjo.
– R. Berankiui nesisekė padavimas, o patyręs varžovas tuo iškart puikiai pasinaudodavo…
– Taip. Jis stovėjo atsitraukęs keletą metrų ir galingai priimdavo padavimą. Po padavimo, mes geriausiu atveju tik gynėmės. O paprastai Ričardo žaidimas būna kitoks. Po padavimo, jis stengiasi laimėti tašką arba išvysto dar didesnę iniciatyvą. Šiandien viskas buvo atvirkščiai.
– Ar teisinga sakyti, kad tai buvo kol kas rimčiausias sutiktas varžovas Ričardo karjeroje?
– Nepasakyčiau. Aišku, tai septinta pasaulio raketė. Jo klasė yra aukščiausio lygio. Tačiau jeigu mums būtų pavykę atlikti padavimą ir sveikata leistų, nemanau, kad Ričardas būtų pralaimėjęs po trijų setų. Gal ir nebūtų laimėjęs mačo, bet kova būtų buvusi visai kitokia. Iš esmės Ferreris pergalingus taškus rinko po to kai Ričardas atmušdavo kamuoliuką į korto vidurį. Prie gero žaidimo jis nebūtų gavęs tiek daug dovanų iš R. Berankio.
– Dažnai sakome, kad Ričardui parankiau žaisti su aukštesniais varžovais nei žemesniais…
– Ne. Tai neturi jokio skirtumo. Sutinku tik su vienu dalyku. Tie žemesnio ūgio tenisininkai labiau mėgsta ilgai įžaisti kamuolį. Toks kaip D. Ferreris, kol iškovos tašką, gali atlikti ir iki 20–ies smūgių. Dideli žaidėjai viską baigia keliais smūgiais. Tokį žaidimą mėgsta ir Ričardas. Šiandien jam nepavyko primesti tokios taktikos.
– Tačiau pasirodymą turnyre reikėtų vertinti teigiamai. Iškovotos dvi pergalės, naujas įrašas Lietuvos teniso istorijoje.
– Norėčiau truputi apie tą istoriją. Jeigu galima parašykite, kad niekas čia nieko neperrašinėja. Žaidžiam ir tiek. Sėdim su Ričardu kaip kokie du velniukai kamputį įsispaudę ir viskas. Bandom kapanotis. Kai pamatome kokios čia komandos atvažiuoja ir koks dėmesys skiriamas tenisininkams pasijuntame kaip iš apleisto Lietuvos kaimo. Su vienu žaidėju dirba po keturis penkis žmones. O mes ką? Ranką, koją pamasažuoju ir pirmyn į mačą (juokiasi). O dėl istorijos parašykite, kad baigtume mes ten atvertinėti tuos puslapius (juokiasi).
– Ričardas prieš turnyrą minėjo kad šio sezono tikslas 50–ukas ir aukščiau, kaip vertinate tokias galimybes?
– Ričardui iki 50–uko jau dabar nedaug trūko. Reikėjo dar dviejų pergalių ir jis jau būtų apie 50–uką. Čia ne tiek daug ir beliko. Aš, manau, kad Ričardas turi galimybes. Jis yra motyvuotas, užsivedęs. Kol kas mūsų komanda veikia. Mes turime tokį tikslą ir tai įmanoma pasiekti.
