Iki šiol per savo karjerą R.Berankis aukščiausiai buvo pakilęs ATP reitinge iki 50 vietos – tai buvo 2016 metų gegužę.
Praėjus trejiems banguotiems metams Lietuvos tenisininkas neslepia ambicijų šturmuoti naujas aukštumas.
– Ričardai, esate labai retas svečias Lietuvoje. Kiek laiko praleisite čia?
– Būsiu labai trumpai. Jau rytoj laukia skrydis į Ženevą, Šveicariją. Net ir šis apsilankymas Vilniuje yra neplanuotas, kadangi pasitraukiau iš paskutiniojo turnyro Pietų Korėjoje – reikėjo pailsėti bei pasiruošti artimiausioms kovoms. Ateinanti vasara ir ruduo bus labai intensyvūs, tačiau turėsiu puikią galimybę pasiekti aukščiausią reitingą savo karjeroje.
– Pagerinti reitingo pozicijas padėtų ir geri pasirodymai ant grunto. Kokie pagrindiniai akcentai ant šios dangos?
– Iš tikrųjų šiemet su komanda grunto sezono neakcentavome. Liko du turnyrai – ATP 250 taškų turnyras Ženevoje ir „Didžiojo kirčio“ varžybos Paryžiuje. Dar prieš keturias dienas žaidžiau ant kietos dangos, šiandien bus pirma treniruotė ant grunto, neskaitant Daviso taurės kovų Maroke prieš daugiau nei mėnesį. Tačiau būsime pasiruošę viskam.
– Oficiali pasitraukimo iš trečiojo turnyro Pietų Korėjoje priežastis – peties trauma, tačiau rimtų sužeidimų lyg ir nėra, tiesa?
– Ne, jokios traumos nėra – tai paprasčiausias nuovargis, ypač peties srityje. Būtent dėl to ir pavyko „išsibraukti“ iš turnyro, kadangi visus savo jausmus bei skausmus pasakiau daktarui, kuris nustatė diagnozę.
– Aukščiausią karjeros reitingo vietą buvote pasiekęs beveik prieš trejus metus. Kodėl būtent šiais metais atsirado galimybė pagerinti rezultatą? Kokia sėkmės paslaptis?
– Buvo labai ilgas procesas. Pasiekus aukščiausią reitingo vietą (50) turėjau problemų su sveikata, teko ištverti operaciją, o atsistatymas po traumos laiko atžvilgiu užtrunka tikrai ilgai. Tačiau atsistačiau, pastaruosius metus rodau labai stabilų žaidimą, kuo tikrai džiaugiuosi. Paskutiniai treji metai – labai sunkus kelias, kuris suteikė man stabilumo bei patirties.
– Kas labiausiai lemia vis labiau juntamą stabilumą?
– Manau, kad meistriškumas ir yra branda, patirtis. Pradedi geriau pažinti save, priimi jau kitokius sprendimus ne tik aikštelėje, bet ir už jos ribų.
– Po Daviso taurės varžybų pasirinkote keliauti į Pietų Korėją. Kas lėmė būtent tokį sprendimą?
– Pasirinkau todėl, nes tai buvo vieninteliai turnyrai ant kietos dangos. Dėl to skridome į Pietų Korėją. Po Daviso taurės pavyko pailsėti, atsistatyti, o šiemet labiau orientavomės į žaidimą ant kietų dangų, o ne grunto.
– Ar galime teigti, kad tai yra kol kas geriausias sezonas jūsų karjeroje?
– Labai tvirtai galiu pasakyti, kad taip. Laimėti trys „Challenger“ turnyrai, geri rezultatai ATP varžybose. Tvirtai sakau, kad tai yra pats stipriausias mano metų startas.
– Artėja „Roland Garros“ turnyras. Ko pats tikitės ir laukiate iš šio turnyro?
– Žinoma, kad tikiesi visuomet geriausio, bet žinant tai, kad aš dar nesitreniravau ant grunto, turėti didelius lūkesčius irgi būtų nesąžininga. Visgi mes priėmėme būtent tokį sprendimą – važiuosime, dirbsime, stengsimės.
– Kokių savybių reikia žaidžiant ant grunto?
– Svarbiausia ištvermė. Labai svarbus yra gynybinis tenisas – kas nėra mano stipriausias ginklas (juokiasi). Žinoma, nepamaišytų ir sėkmė burtuose.
– Kalbėdami apie Lietuvos teniso padėtį, daugelis teigia, kad Lietuva turi tik Ričardą Berankį. Ar pats jaučiate kažkokį nusivylimą?
– Keletas pastarųjų metų sunkūs buvo ne tik man. Vienas iš jų – Lukas Mugevičius, kuris šiuo metu atlieka reabilitaciją po traumos ir tikiu, kad dar tikrai sugrįš. Sudėtingas klausimas, kadangi fiziškai suspėti pažiūrėti į jaunius man yra labai sunku. Bet pasišnekame su Ramūnu Grušu, su Rimvydu Mugevičiumi – tikrai yra žaidžiančių talentingų vaikų, o viskas priklausys nuo to, kiek pastangų jie įdės.
– Kaip šiuo metu atrodo jūsų trenerių komanda?
– Šiuo metu daugiausiai treniruojuosi Janko Tipsarevičiaus įkurtoje akademijoje bei dirbu su treneriu Dirku Hordorffu. Jeigu treneris Dirkas negali kartu su manimi važiuoti į turnyrus, tuomet mane lydi kitas, jaunesnis treneris iš Tipsarevičiaus akademijos, su kuriuo taip pat puikiai darbuojamės.
– Šį sezoną jau spėjote laimėti 30 susitikimų. Kuri pergalė buvo įsimintiniausia?
– Pirmiausiai pagalvoju apie pergales prieš Davidą Goffiną (ATP-23) ir Daniilą Medvedevą (ATP-14), nors tikrai buvo ir daugiau puikių laimėjimų.
– Dubajuje inirtingai priešinotės garsiajam prancūzui Gaeliui Monfilsui. Trečiajame sete dar pirmavote, tačiau neišlaikėte pranašumo. Ar sunku pamiršti tokius pralaimėjimus ir pradėti ruoštis naujam turnyrui?
– Užmiršimas, manau, trunka iki kelių dienų. O jei išskrendi į kitą vietą, kitą turnyrą, iš karto stengiesi koncentruotis į naujas kovas. Po skaudžių pralaimėjimų tikrai būna ir bemiegių naktų, bet tai yra normalu. Didžiausia pralaimėto mačo pergalė – kuo greičiau jį užmiršti. Svarbiausia pasidaryti išvadas, o kitą dieną eiti dirbti toliau.
