Viena skaudžiausių Graikijos patirčių yra šalį niokojantys gaisrai. Apie vieną iš jų papasakojo ir šalies teniso žvaigždė, kuris pasidalijo atvirais išgyvenimais oficialioje ATP svetainėje.
Atrodė, kad leidžiamės pragare. Visur buvo ugnis. Prieš 10 metų su šeima skridome iš žiemos atostogų Paryžiuje, kai iki oro uosto likus 40 kilometrų lėktuve visi pradėjo šaukti ir žvalgytis pro langus. Daug negalėjome matyti, nes buvo tamsu, bet Atėnų regionas Attica degė. Iki liepos nejaučiau didesnio skausmo dėl savo šalies.
Graikija yra tai, kas aš esu. Mano kraujas mėlynas. Nesuprantu, kaip kai kurie žmonės gali to nejausti savo šaliai. Ar jūs juokaujate? Visi turėtų didžiuotis savo gimtine. Πάμε!
Lengva mylėti Graikiją. Mes turime nuostabiausią, turtingiausią kalbą, kuri leidžia taip gerai save išreikšti. Mes turime gamtą, vandenį, paplūdimius, istoriją. Turime daug draugiškų žmonių. Aš esu įsimylėjęs savo šalį.
Todėl man buvo skaudu matyti, kaip prieš 10 metų Atėnus naikino gaisrai ir kaip prieš du mėnesius gaisrai paveikė šimtus žmonių. Taip pat Alexą, Alexandros ir Caldwellą.
Vaikystėje buvome geriausi draugai ir kartu žaidėme Graikijos rinktinėje nuo aštuonerių iki keturiolikos. Man pasisekė, kad pažinojau Alexą. Ne dažnai sutiksi tokius malonius draugus, kuriais gali pasitikėti.
Dabar jo šeima gyvena šiauriausioje Atėnų dalyje, kur gaisrai padarė siaubingų dalykų. Liepą Alexas laukė kol jo mama jį paims iš namų, kad jie išsigelbėtų nuo gaisrų. Jis bandė gelbėti namuose buvusius daiktus, bet laiko neužteko.
Jie nuvažiavo iki paplūdimio ir bėgo į vandenį. Aplink jį buvo siaubas – žmonės rėkė iš skausmo. Alexo šeima pasiekė vandenį, bet labai daug kas neišgyveno. Tai buvo vienas iš baisiausių dalykų, kuriuos man teko girdėti.
Galėjau padėti jam tik rinkdamas pinigus ir mes surinkome triskart daugiau pinigų, nei prašėme. Ačiū visiems, kurie prisidėjo.
**
Alexas, kaip ir aš, negrįžta į Graikiją taip dažnai, kaip norėtų. Jis žaidžia tenisą Radfordo universitete JAV. Galbūt mes taip gerai sutarėme, nes buvome kitokie nei daugelis graikų. Mes turime discipliną.
Turiu daug draugų, kurie galėjo žaisti tenisą aukštame lygyje, bet neįdėjo pastangų. Jie per daug pasiilgo namų arba nekentė keliauti.
Nuo vaikystės žinojau, kad keliavimas ir buvimas toli nuo namų bus mano didžiausias iššūkis tenise. Tačiau išmokau mylėti keliones. Tai praplečia akiratį. Susipažįsti su naujais žmonėmis ir pamatai naujas vietas.
Žinau, kad privalau keliauti, kad pasiekčiau savo svajones. Turiu gyventi viešbučiuose ir tik kelis mėnesius praleisti Graikijoje.Toks mano darbas. Turiu disciplinos, kuri atėjo su mano kilme.
Mano tėvas yra graikas, o mama rusė. Tėvas koncentravosi ties mano techniniu žaidimu, o mama – disciplina. Ji nebuvo griežta, tačiau išsireikalaujanti. Ji man sakė, kad turiu dirbti savo darbą ir būti patenkintas, kad galiu daryti tai, kas man patinka.
Aš daug verkdavau, kai pralaimėdavau mačus. Kartais reagauodavau labai dramatiškai – pabėgdavau nuo savo tėvų. Man būdavo taip gėda dėl savo žaidimo, kad nenorėdavau nieko matyti.
Slėpdavausi už mašinų valandą. Tėvai šaukdavo ir ieškodavo manęs, o aš nesirodydavau. Nekenčiau pralaimėti. Atrodė, kad tai pasaulio pabaiga.
Kai buvau vaikas, tenisas man buvo viskas. Tėtis keliaudavo su manimi. Jis nėra įprastas tėvas. Jis metė savo darbą, kai man buvo 12, kad padėtų man siekti savo svajonių. Tai reikalauja drąsos. Kiek daug tėčių taip pasielgtų?
Žmonės, kuriems sekasi sporte, turi kažką kitokio – nesvarbu, tai tavo mama, tėtis ar treneris. Graikijos rinktinė, kuri laimėjo 2004 metų Europos futbolo čempionatą? Jie turėjo kažką.
Mane labai motyvuoja mintis, kad galiu kurti Graikijos istoriją ir būti pavyzdys vaikams. Aš galiu juos įkvėpti ir būti Graikijos teniso lyderis.
Kai galvoju apie gaisrų aukas, jaučiuosi dar dėkingesnis dėl galimybių, kurias turiu.
Lengviau nebus. Bus tik geriau.
