R.Federeris antrojo etapo mače prieš ukrainietį atliko 25-is neliečiamus padavimus ir laimėjo 88-is proc. pirmųjų padavimų.
„Manau, kad padavimai yra viena svarbiausių žaidimo dalių, – spaudos konferencijoje teigė R.Federeris. – Jeigu atvirai, tai visi turėtų daugiau padirbėti su savo padavimais. Tai vienintelis smūgis, kurį mes iš tikrųjų galime kontroliuoti. Į visus kitus mes atsakome.“
Šveicarų maestro papasakojo ir apie trenerių kaitą jo komandoje.
„Pripratau, kad Ivanas Ljubičičius yra mano komandos narys. Kartu darbuojamės jau apie mėnesį, – pasakojo šveicaras. – Anksčiau buvo labai smagu mačų metu tribūnose matyti Stefaną Edbergą. Nerealus jausmas, kai žinai jog jis tave palaiko. Puikiai praleisdavome laiką.
Vakar buvo jo gimtadienis. Tikiuosi, kad per kelias artimiausias dienas pasikalbėsime ir aš sužinosiu kaip jam sekasi. Žiūrint į ateitį, nekantrauju tęsti kelionę su Ivanu ir Severinu Luthiu ir kitais vyrukais.
Nežinau kiek dar galėsiu žaisti tokiame lygyje. Laikas parodys. Manau, kad daugelis karjerą baigusių žaidėjų galėtų pasiekti tokią formą. Jie tiesiog pasirinko nebežaisti. Viskas susiję su mąstymu, kūnu, šeimos reikalais bei kelionėmis.
Man kol kas labai gerai sekasi ir tikiuosi pasiekti gerus rezultatus iki kol pats nuspręsiu baigti karjerą. Žinote, trečiasis „Didžiojo kirčio“ turnyro etapas yra minimalus rezultatas, kurio tikiuosi. Aš kupinas optimizmo ir energijos.“
R.Federeris buvo paklaustas ir apie savo atžalas. Ar tenisininkas svajoja, kad jo dukros kada nors žaistų „Rod Laver“ arenoje?
„Tai nėra mano tikslas. Jos 40 metų turės praleisti nuolat keliaudamos po įvairius turnyrus ir tai man nelabai patinka, – juokavo R.Federeris. – Jos nemyli šio sporto, taip kaip aš. Jos lanko teniso pamokas, todėl, kad tėtis liepia, nes manau, kad joms tenisas išeis į naudą.
Jeigu rimtai, tai kelionės po teniso turnyrus yra nuostabi patirtis. Kitaip to nesiimčiau. Tai puikus sportas, kuris išmoko pralaimėti, laimėti, susirasti draugų ar išmokti disciplinos.
Galbūt kada nors aš būsiu namuose, o jos interviu duos sėdėdamos čia. Kas žino? Aš jas palaikysiu, kad ir ką jos nuspręstų.“
