Johnas Edwardas Patty (JAV), triumfavo 1950 metais
Tai tenisininkas, kuris į Paryžių atvežė puikius padavimus bei „nupjautą“ kamuoliuką. Jis pradėjo atakuojančių tenisininkų erą, o „French Open“ čempionate dominavo beveik 20 metų.
1946-ais metais jis pasiekė turnyro ketvirtfinalį, 1948-ais metais žaidė pusfinalyje, 1949-ais Frankui Parkeriui nusileido finale ir pagaliau triumfavo 1950-ais metais. Tačiau vėliau amerikietis vos vieną kartą žaidė čempionato pusfinalyje, o 1958-ais metais pasiekė itin skaudų rezultatą – tenisininkas penktame sete pirmavo rezultatu 5:0, 40:0 ir savo padavimu galėjo iškovoti pergalę, tačiau kažkaip sugebėjo iššvaistyti milžinišką persvarą ir patirti itin skaudų pralaimėjimą.
Lewisas Hoadas (Australija), triumfavo 1956 metais
Žiūrovai australą pamilo iš pirmo žvilgsnio, nes 1953-ais jis su Kenu Rosewallu būdami vos aštuoniolikos metų tapo dvejetų čempionais. Teniso pasaulyje tuo metu dominavo amerikiečiai, todėl šie pirmą kartą Europoje apsilankę vaikinai iš Sidnėjaus iš karto tapo sensacija.
L.Hoado kolega K.Rosewallas taip pat buvo populiarus Paryžiuje, tačiau gerbėjai labiau mėgo puikiai atakuojantį Lewisą. Vis dėlto, net ir turėdamas tuo metu geriausią planetos trenerį Harry Hopmaną, australas nuolat tingėjo dirbti. Teigiama, kad prieš savo vienintelį vienetų titulą L.Hoadas gražių rusaičių draugijoje linksminosi iki ryto gerdamas degtinę.
Įdomu tai, kad sekančią dieną jis iškovojo lengvą pergalę trijų setų kovoje, tačiau daugiau Paryžiuje aukštų rezultatų nepasiekė.
Pancho Gonzalesas (JAV), žaidė pusfinalyje 1949 ir 1968 metais
Šis amerikietis niekuomet netapo Atvirojo Prancūzijos čempionato nugalėtoju, tačiau yra vadinamas vienu mėgstamiausių šių varžybų tenisininkų. Atakuojantis stilius, randas ant kairiojo skruosto bei karštakošiškas būdas pavertė jį pagrindine kortų žvaigžde.
Prasidėjus „Atvirajai“ erai amerikietis jau buvo tapęs seneliu, o būdamas 39-erių metų nusprendė sugrįžti į „Roland Garros“ varžybas, kur jo laukė šimtai gerbėjų. Tenisininkas pasiekė pusfinalį, tačiau krito prieš australų legendą Rodą Laverį ir į Paryžių daugiau nesugrįžo.
Ilie Nastase'as (Rumunija), triumfavo 1973 metais
Rumunijos tenisininkas savo pasirodymą „French Open“ čempionate pradėjo triumfu dvejetų varžybose 1966 metais. Jis kartu su Ionu Tiriacu iškovojo trofėjų Paryžiuje, o sekantys 20 metų Prancūzijos kortuose I.Nastase'ui buvo apipinti įvairiausiomis istorijomis.
Tenisininko pasirodymai „Roland Garros“ turnyre svyravo kiekviename sezone, tačiau jis niekuomet neprarado žiūrovų palaikymo. Rumunijos teniso atstovas yra pririšęs aktoriaus Jeano-Paulo Belmondo šunį prie teisėjo kėdės, metęs juodą katiną į prietaringąjį Adriano Pennetą, siurbčiojo kavą per mačo apšilimą, o dvejetų varžybose bandė laimėti su skvošo rakete, tačiau tai visuomet pralinksmindavo žiūrovus, kurie rumuno laukdavo išskėstomis rankomis.
Adriano Panatta (Italija), triumfavo 1976 metais
Simpatiškasis Italijos tenisininkas „Roland Garros“ varžybose net du sykius nugalėjo Bjorną Borgą (1973, 1976 m.), kuris tuo metu visiems atrodė neįveikiamas. Tačiau italas visuomet bus siejamas su spalvotos televizijos atsiradimu, nes jo triumfo metais „French Open“ turnyras buvo pirmą sykį transliuojamas ne ne vienspalviai.
1974-1978 metais Atvirojo Prancūzijos čempionato žiūrimumas padidėjo net keturis kartus, o tuo metu puikiai rungtyniavęs Italijos tenisininkas tapo daugelio mėgstamu sportininku. Pirmą kartą teniso istorijoje Paryžiuje buvo girdimos ir žiūrovų skanduotės savo mėgiamam sportininkui. Pirmieji šūksniai buvo skirti būtent A.Pannatai.
Victoras Pecci (Paragvajus), žaidė finale 1979 metais
Blizgantis auskaras ausyje, arogantiška šypsena bei puikus padavimas – tai bruožai, kuriais Paryžiaus kortų gerbėjus papirko Paragvajaus atstovas V.Pecci. 1979-ais metais apie jį kalbėjo visi. Turnyro finale jo vardą šaukė beveik visi ten susirinkę žiūrovai, tačiau jis krito prieš tuo metu nesustabdomai rungtyniavusį B.Borgą.
Paragvajaus tenisininkas laimėjo tik trečiąjį setą ir nors patyrė pralaimėjimą, po mačo jį aistruoliai nešiojo ant rankų.
V.Pecci tų metų pusfinalyje taip pat atliko tai, ko nebuvo padaręs joks kitas tenisininkas, tokios svarbos varžybose. Pergalingame mače su Jimmy Connorsu jis tašką bandė pelnyti nusisukęs nuo varžovo ir smūgiuodamas pro kojas.
Jimmy Connorsas (JAV), žaidė pusfinalyje 1979, 1980, 1984 ir 1985 metais
Jeigu prieš šį amerikietį žaisdavo Prancūzijos tenisininkas, jam turėjo atrodyti, kad jis rungtyniauja svečiuose, nes J.Connorsas „Roland Garros“ turėjo milžinišką gerbėjų armiją.
JAV tenisininkas savo sėkmingiausius pasirodymus Prancūzijoje pradėjo 1979-ais metais, kuomet sugrįžo į „French Open“ varžybas po šešerių metų pertraukos. Visi buvo nepaprastai laimingi dėl tokio sportininko sprendimo, tačiau žurnalistai turėdavo gerokai paploninti pinigines, jeigu norėdavo gauti žaidėjo interviu.
Tų metų čempionate daugelis tikėjosi, jog amerikietis finale susikaus su B.Borgu, tačiau amerikietis pusfinalyje pralaimėjo V.Pecciui ir prarado galimybę sužaisti dėl svarbiausiojo trofėjaus.
J.Connorsas, ko gero, buvo mėgstamiausias „Roland Garros“ gerbėjų tenisininkas devintajame dešimtmetyje. Jo populiarumo nesugadino ir itin prastas elgesys varžybų metu. 1980-ais metais jis parodė vidurinį pirštą linijos teisėjui, 1984-ais įžeidinėjo Johną McEnroe ir Henriką Sundstromą, o 1985-ais pagrindiniam teisėjui grasino, kad išeis iš mačo, nes šis nedavė jam taško.
Savo karjeros pabaigoje jis į savo pusę patraukė dar daugiau gerbėjų, nes būdamas 38-erių metų pasiaukojančiai kovėsi su 19-mečiu Michaelu Changu. Išsekęs JAV tenisininkas sau leido nutraukti mačą tik tada, kai išlygino rezultatą setais 2:2. Iš aikštės jam išeiti padėjo jo gydytojas Billas Norrisas.
Andre Agassis (JAV), triumfavo 1999 metais
Jo vardas „Roland Garros“ čempionato kortuose buvo labiausiai skanduojamas praėjusio amžiaus pabaigoje. Jį mėgo visas pasaulis, tačiau 1988 metais Paryžiuje gimė „Agassio manija“. JAV tenisininkui tuo metu buvo 18-a metų ir jis išgyveno savo maištingąjį laikotarpį. Varžybose jis nešiojo ilgą peruką bei trumpus šortus, o su jais vieną po kito traiškė varžovus, tačiau krito pusfinalyje.
Nors A.Agassis buvo fenomenalus tenisininkas, ant grunto dangos jam sekėsi blogiausiai (panašiai kaip Rogeriui Federeriui). „French Open“ jis rungtyniavo kasmet, tačiau pirmąjį ir vienintelį savo titulą JAV atstovas iškovojo tik 1999 metais.
Iškovojęs pergalę „Roland Garros“ finale A.Agassis pagaliau galėjo džiaugtis visais „Didžiojo kirčio“ trofėjais. Amerikietis teniso pasaulyje laimėjo viską: Daviso taurę, „Masters“ turnyrus bei olimpinį auksą.
Gustavo Kuertenas (Brazilija), triumfavo 1997, 2000 ir 2001 metais
Brazilijos tenisininko 1997 metais nežinojo niekas, tačiau iškovodamas titulą Paryžiuje jis apie save pranešė visam pasauliui. Šis miestas jį įsimylėjo akimirksniu. Perspektyvus ir jaunas, plastiškas, nuolat besišypsantis ir legendine tapusią mėlynai geltoną aprangą vilkintis sportininkas.
Per vieną naktį brazilas tapo super žvaigžde teniso pasaulyje, o 2000 ir 2001 metais iškovojo dar du titulus Paryžiuje. 2008 metais G.Kuertenas sužaidė savo paskutinę „Roland Garros“ dvikovą, o jį nugalėjęs Paulas-Henris Mathieu teigė, kad labiau norėjo paskutinį legendos mačą stebėti iš žiūrovų tribūnų.
Rogeris Federeris (Šveicarija), nugalėjo 2009 metais
Šiame tūkstantmetyje joks kitas tenisininkas nebuvo taip palaikomas Atvirajame Prancūzijos čempionate, kaip R.Federeris. Tačiau šveicaras nuolat likdavo už grunto karaliaus Rafaelio Nadalio nugaros.
Pirmąjį ir vienintelį savo titulą Paryžiuje „maestro“ iškovojo 2009 metais, kuomet R.Nadalį iš turnyro pašalino Robinas Soderlingas. Du sykius tų metų čempionato varžybose šveicaras turėjo iškovoti pergalę, kai atsiliko setu, tačiau su didžiulės gerbėjų minios pagalba jam tai pavyko padaryti.
Ko gero, niekuomet istorijoje sirgaliai taip vieningai nesidžiaugė „Roland Garros“ nugalėtoju, kuris pagaliau iškovojo savo išsvajotąjį trofėjų. Nežinia, ar dar pamatysime šveicarą ant prancūziško grunto, tačiau visuomet galime būti užtikrinti – jo ten laukia kiekvienas.