Kaip žinoti, koks treneris yra geras? Ar tai pašaukimas, ar išugdytos savybės? Gero trenerio recepto ieškojome su Vilniau teniso akademijos treneriais ir konsultantais.
„Pirmiausia norėčiau išskirti sporto šakos žinias ir apskritai informaciją apie sportą. Jeigu dirbi su vaikais, būtina išmanyti vaiko brandą, nes gero trenerio darbas ne tik užauginti gerą sportininką, bet ir netraumuoti vaikų. Kitas dalykas – pedagogika. Tai labai svarbu. Mokėjimas bendrauti su vaikais, komunikacija, kad jie norėtų sportuoti, pamiltų sportą, išsiugdytų norą sportuoti visam gyvenimui, net jeigu jis netaps profesionalu.
Taigi bendravimas su vaikais, jų teisingo požiūrio apie sporto šaką ir apskritai į sportiškumą formavimas taip pat labai reikšmingi“, – tokius gero trenerio bruožus įvardija Vilniaus teniso akademijos (VTA) trenerė ir Lietuvos moterų rinktinės kapitonė Edita Liachovičiūtė.
Kalbėdamas apie tai, kokį specialistą galima vadinti geru, VTA treneris Vadimas Pinko pirmiausia pabrėžia psichologinį trenerio išprusimą. Ypač tai svarbu, jeigu treneris dirba su vaikais. „Turi suprasti žmones, vaikus ir į kiekvieną vaiką pasižiūrėti kaip į savo – nesvarbu, kiek jų – 10 ar 20“, – žmogiškumą ir supratimą dirbant su vaikais vertina treneris.
Tenisas – individuali sporto šaka, žaidėjas didžiąją laiko dalį korte būna vienas ir sprendimus priima vienas, todėl labai svarbus jo psichologinis palaikymas, ypač pralaimėjus. „Vienas iš pagrindinių trenerio bruožų – suvokti ir suprasti žmogaus būseną, ją pajausti, ko jam reikia tą minutę“, – teigia VTA treneris.
„Geras treneris, kaip ir bet kuris geras savo srities specialistas, tas, kuris gerai atlieka savo pareigas pagal savo profesijos reikalavimus. Tai žmogus, kuris atlieka savo darbą iki galo, o neskuba jo baigti kuo greičiau. Treneris yra mokytojas. Kai jūs mokote, reiškia, jūs dirbate su žmonėmis, kurie nori išmokti.
Todėl labai svarbu, kad jūs būtumėte prieinamas, pasiekiamas, ypač, jeigu jūs dirbate su jaunais žmonėmis. Turiu omenyje, kad jūs nežiūrite į laikrodį. Kitas dalykas – svarbu suprasti žmones, kurie yra aplinkui jus. Mokydami jūs turite atsižvelgti į asmenybes, negalima visų mokyti vienodai tarsi tai būtų matematikos taisyklė, kad 1+1=2.
Ir trečia, profesinės savo srities žinios. Taigi profesinės žinios, pedagogikos žinios ir savo funkcijų supratimas – tai yra gero trenerio bruožai“, – gero trenerio apibrėžimą pateikia ITF treneris graikas Nikolaos Kelaidis, bendradarbiaujantis su VTA.
Kiekvienas ar išrinktieji?
VTA konsultantas iš Graikijos, sukaupęs daugiau nei 30 metų trenerio darbo patirties, mano, kad geru treneriu gali tapti kiekvienas. Su sąlyga, jeigu jis to tikrai nori. Noras gerai atlikti savo darbą padeda tobulėti ir auginti save kaip specialistą. „Kas yra talentas? Įgimtos savybės, kurios padeda siekti tikslo lengviau, bet tai nereiškia, kad kažkas kažko negali išmokti“, – teigia N.Kelaidis.
VTA treneriai įsitikinę, kad geru treneriu tapti gali toli gražu ne kiekvienas, nes žmogus privalo turėti keletą būtinų savybių. „Tu negali ateiti iš niekur – turi būti sportavęs, augęs toje terpėje“, – buvusi tenisininkė E.Liachovičiūtė įsitikinusi, kad geras treneris – tai sportininko tąsa.
Nebūtinai teniso treneris praeityje bus žaidęs tenisą, galbūt jis bus kultivavęs kitą sporto šaką – tokių atvejų esti, tačiau sportinė karjera, sportinio prakaito skonis, E.Liachovičiūtės nuomone, būtina sąlyga norint būti geru treneriu.
Kodėl? Todėl, kad treneris, kaip ir sportininkas, privalo būti kovotojas. „Kai vaikas laimi, tai jis – talentingas, kai pralaimi, tada blogas treneris“, – juokiasi trenerė, tačiau tokia yra realybė. Iš tiesų po laimėtų varžybų ji labai retai sulaukia dėkingų tėvų skambučių. Priešingai nei po pralaimėtų – tėvų priekaištų ilgai laukti nereikia.
O pirmieji turnyrai, pradėjus varžybų kelią, dažniausiai ir būna paženklinti nesėkmėmis. „Laimi ratą, du, o paskui... Todėl treneris irgi turi būti kovotojas – šios savybės tikriausiai negali turėti, jeigu prieš tai pats nebuvai sportininkas.
Kai vaikas pralaimi, turi mokėti susitvarkyti su savo emocijomis, kad tų emocijų nenuleistum ant vaiko, kad galėtum racionaliai su juo šnekėti. Kaip tai darysi, jeigu to neišmokai sportuodamas?.. Tai patirtis“, – E.Liachovičiūtė žino, kad treneriui tenka atlaikyti ne tik savo, bet dar ir vaikų emocijas. Tėvų – taip pat.
Tad sportinė karjera – viena būtina sąlyga. Kita – pašaukimas, pedagoginė gyslelė, meilė vaikams. „Mokytoju irgi gali būti ne kiekvienas. Gali žinoti labai daug, bet gali nemokėti perteikti žinių. Tam reikia pašaukimo“, – įsitikinusi trenerė.
Buvęs tenisininkas, savo karjerą baigęs gana anksti ir pasirinkęs trenerio kelią V.Pinko priduria, kad psichologinio trenerio išprusimo taip pat neįmanoma įgyti ir geriausio psichologo kabinete. Kelis metus dirbęs nacionalinėje Didžiosios Britanijos akademijoje, kurioje aukščiausios klasės treneriai ir žaidėjai buvo po vienu stogu, po to dvejus metus dirbęs Ispanijos teniso centre, kuriame treniruojasi aukščiausios klasės žaidėjai, įsitikino, kad kuo aukštesnio lygio treneris, tuo labiau matyti, jo psichologinis išprusimas – įgytas ne iš knygų ar pas psichologą.
Tai – jo charakterio savybė: „Ji – tarsi gyslelė, be kurios žmogus negali gyventi. Nemanau, kad tą atsakomybę ir supratimą galima perskaityti knygoje ar įgyti nuėjus pas psichologą“.
Geras ir geriausias
Kuo skiriasi geras ir paprastas treneris? Pasak V.Pinko, geras treneris randa bendrą kalbą su visais sportininkai, kokio amžiaus ir kokio lygio jie bebūtų. „Geras treneris žino, kaip prie kiekvieno prieiti ir ką jam patarti. Ne patys geriausi treneriai pradeda nuo savęs: žaidėjas negali suprasti manęs. Bet žaidėjas ir neturi suprasti trenerio – trenerio darbas rasti priėjimą prie kiekvieno individualiai, suprasti, ko jis nori, ką jis gali ir ko ne. Ir tai jam duoti.
Čia, manau, ir yra skirtumas tarp labai gerai trenerio ir paprasto. Yra ne vienas pavyzdys, kai treneris yra išugdęs tik vieną žaidėją – čempioną, o paskui su kuo jis bedirbtų, niekaip nesisekė – nekokie santykiai ir nekokie rezultatai“, – įsitikinęs V.Pinko.
Tad geram specialistui nėra skirtumo, su kuo dirbti – su vaiku ar profesionalu. „Ar jam lengva dirbti su mažiukais, o paskui pasiimti vyresnio amžiaus tenisininką, čia kitas klausimas. Bet geras treneris turėtų rasti žodį kaip vaikui, taip ir dideliam. O jeigu kalbėsime apie techninius įgūdžius, geras treneris galės padėti 5 metų vaikui lygiai kaip ir draugui, kuriam 55-eri“, – įsitikinęs V.Pinko.
Trikampis: treneris – žaidėjas – tėvai
Vaiko, paėmusio į rankas raketę, noras žaisti ir talentas labai svarbu. Bet vien to neužtenka. Nuo trenerio darbo kokybės didele dalimi priklauso, kokio lygio žaidėjas užaugs. „Daug priklauso nuo trenerio ambicijų – ar nori iš jo ugdyti gerą sportininką, ar pamokinti ir praleisti laiką teniso aikštelėje“, – sako E.Liachovičiūtė.
Tenisininko ir trenerio duetas, lipant į teniso viršukalnę, labai svarbus. Tačiau E.Liachovičiūtė prie jų prideda dar ir tėvus, brėždama trikampį – treneris – žaidėjas – tėvai. Anot patyrusios trenerės, tėvai vaidina vieną iš svarbiausių faktorių, vaikui skiekiant sportinės karjeros.
„Svarbus tėvų požiūris į tenisą – ar jie vaiką skatina, ar palaiko, kaip reaguoja į pralaimėjimus, į pergales. Juk tenisininko kelias labai ilgas: jeigu pradeda žaisti 6 metų, aukštą lygį pasiekia apie 26-uosius metus. Taigi 20 metų, per kuriuos šalia eina tėvai. Sužaidžia vaikas, kam pirmiausia skambina? Tėčiui, mamai. Labai svarbu, ką mama ir tėtis pasako“, – iš praktikos žino trenerė.
Deja, tenka apgailestauti, kad absoliuti dauguma tėvų – anot E.Liachovičiūtės, apie 90 proc. – į situacijas reaguoja neadekvačiai. Vaikams tėvų reakcijos būna skausmingos, dėl ko vėliau atsiranda baimės ir pan. O vaiko psichologinis pasitikėjimas ar nepasitikėjimas savimi „išlenda“ vėliau, lemiamais momentais. „Pavyzdžiui, esant rezultatui 6:6, svarbu, kas žaidėjo galvoje – ar jis tiki savimi, ar pradeda abejoti. Todėl artimiausios aplinkos teisingas palaikymas, labai svarbus“, – dar kartą patikina VTA trenerė.
Pasak E.Liachovičiūtės, bendravimas su tėvais – taip pat trenerio darbo dalis. Ir ne pati lengviausia. Tėvai – suaugę žmonės ir perauklėti juos sudėtinga. „Tėvai turi augti kartu su vaiku, jie turi išlikti tėvais, o ne tapti treneriais, kas labai dažnai būna“, – trenerė patyrė, kad dažnas atvejis, kai tėvai, nežaidę teniso ar žaidę jį mėgėjiškai, imasi mokyti vaiką teniso paslapčių.
„Jie drįsta vaikui aiškinti, kodėl jis pralaimėjo vietoj to, kad pasakytų: „Nueik pas trenerį, pasišnekėsi, o dabar važiuojam – suvalgysim ledų“, – tėvų mėginimus kištis į trenerio darbą E.Liachovičiūtė vertina skeptiškai. Tėvai padėtų kur kas daugiau, jeigu sukurtų vaikams saugią ir šiltą aplinką užuot mėginę juos mokyti teniso gudrybių. Juk geras spektaklis tas, kai kiekvienas aktorius atlieka savo vaidmenis.
Be tėvų, šiuolaikiniame tenise svarbų vaidmenį vaidina ir kiti žmonės – masažuotojas, psichologas, kinezetarapeutas... „Tenisas nuėjo taip toli, kad ne tik psichologai, bet ir dietologai, tėvai vaidina didelį vaidmenį“, – sako V.Pinko. Ugdant tenisininką turi susikurti tarsi sportinė šeima, kurioje vyrautų pasitikėjimas ir būtų vertinama kiekvieno nario svarba.
