„Laimėjus „French Open“ man buvo sunku, – kalbėjo S.Wawrinka. – Išgyveni labai daug pakilimų ir nuosmukių iki kol laikai nugalėtojo taurę. Nugalėjus jautiesi šiek tiek vienišas. Aplanko depresija.
Turnyro metu išgyveni tiek daug skirtingų emocijų, tave supa minios žmonių. Tuomet viskas pasibaigia ir esi vienas. Tai vienu metu geroji teniso pusė ir iššūkis su kuriuo nelengva susitvarkyti.
Didžiausias skirtumas tarp manęs ir kitų geriausių tenisininkų yra tai, kad jie nuo mažens laimėjo svarbius turnyrus. Jie buvo žvaigždės nuo 19-os metų. Tuomet dešimtmetį išsilaikė viršūnėje, – tęsė S.Wawrinka. – Aš buvau geras žaidėjas, bet ne žvaigždė.
Tuomet būdamas 29-ių metų laimėjau „Australian Open“. Galbūt dėl to daugelis žmonių labiau su manimi susitapatina. Jie mato sau įprastą kelią gyvenime. Turi sunkiai dirbti 10 metų, ir tik tuomet būsi pripažintas.