Lietuvos rinktinės aprangą šiemet vilkėjusi 16-metė Vilniaus teniso akademijos auklėtinė Paulina Bakaitė viliasi, kad vieną dieną jai pavyks prasibrauti į pajėgiausių planetos tenisininkių šimtuką: „O jeigu dar ir aukščiau – tai būtų mano svajonės išsipildymas.“
Jos treniruočių draugė ir dvejetų partnerė tarptautinėse varžybose Gerda Zykutė turi panašius tikslus: „Iš arti mačiau Mariją Šarapovą, Rogerį Federerį, Rafaelį Nadalį. Viskas atidirbta iki paskutinio dalyko. Kol kas tai atrodo labai tolima. Bet, manau, viską galima pasiekti – tam reikia labai didelio noro, pastangų, darbo.“
Šį rudenį Suomijoje tarptautinį turnyrą pirmą kartą laimėjęs Feliksas Sakalauskas sako, kad labiausiai šiandien jį motyvuoja sportuoti, regis, ranka pasiekiamas profesionalų pasaulis: „Jau darai kažką panašaus, ką daro profesionalai. Nebedaug trūksta ir gal į kokio „Didžiojo kirčio“ kvalifikaciją galima papulti, profus pamatyti – jau jaučiasi kontaktas su profesionalų sportu“.
Derina sportą ir mokslą
Prieš dešimtmetį pirmuosius žingsnius teniso sporte žengusį F.Sakalauską labiausiai džiugino prizai.
Lietuvos čempionate iki 10 metų užėmęs antrąją vietą, jis dovanų gavo teniso krepšį. „Tai buvo naujausio modelio krepšys – tais laikais nei tų krepšių turėjome, nei aprangos. Tas krepšys buvo tikrai rimtas dalykas. – Iki šiol prisimena įspūdį palikusį prizą, kaip ir tose varžybose tvyrojusią atmosferą. – Čempionatas vyko Vilniuje, daug žmonų susirinko, visi plojo – tai buvo įvykis. Geras jausmas“.
Tačiau dovanų leitmotyvas liko praeity. Ir prizai, atitekę už pergalę Suomijoje, kelia šypseną – du rankšluosčiai ir 10 cm dydžio „taurytė“. Nebe prizai, o naujų aukštumų siekis šiandien talentingą tenisininką veda į priekį. Pergalių rakto Vilniaus teniso akademijos auklėtinis ieško dirbdamas. „Kol vaikas, labai daug kas padeda – ir talentas, ir genai, o kai sulauki 18–19 metų, rezultatą lemia tik darbas“.
Tačiau kol kas didžiausias tenisininko dėmesys sutelktas į mokslus. Iš Palangos į Vilnių šį rudenį su šeima persikėlęs gyventi jaunuolis Žvėryno gimnazijos 12 b klasėje jau jaučiasi savas, nors tokios permainos jį neramino.
Tenisininkas neslepia, kad dėl sportinės karjeros mokslai kenčia, todėl sumažinęs treniruočių intensyvumą, jis sieks sėkmingai baigti mokyklą: „Negalima abiems dalykams skirti visas savo pastangas. Kažkam tenka daugiau, kažkam mažiau. Šiuo metu – daugiau mokslams“. Atsigriebti jis žada baigęs gimnaziją – pertrauką moksluose ir bent metai skirti vien tik tenisui.
Tenisą F.Sakalauskas žaidžia nuo šešerių. Tėvai, kurie patys mėgo šį žaidimą, aktyvius sūnus nuvedė į teniso užsiėmimus, kad šie turėtų kur išlieti energiją. Kai Feliksas Lietuvos dešimtmečių čempionate buvo antras, tėvai suprato, jog šis gali siekti daugiau. Tuomet treniruotėse prasidėjo rimtas darbas. Trylikametis vienas išvyko į Vilnių.
„Buvo labai sunku, tėvai bijojo. Ir aš nelabai norėjau, bet reikėjo daryti tokį žingsnį – rezultatai buvo neblogi, Palangoj likti negalėjome“, – bet turėdamas galimybę atsukti laiką atgal dar kartą šio žingsnio jaunuolis nežengtų – pusmetis Vilniuje jam greitai apkarto, nes vaikino kojos neatlaikė didelių krūvių. Išsigydyti traumų F.Sakalauskas grįžo į gimtąją Palangą, kur priverstinė pertrauka nuo teniso užsitęsė daugiau nei metus.
Atsigavęs po traumų, šešiolikmetis su treneriu Vadimu Pinko pusmetį treniravosi Barselonoje. Čia jis ne tik tobulino žaidimo įgūdžius, bet ir turėjo galimybę iš arti pamatyti elitinių tenisininkų kovas – kaip tik tuo metu vyko ATP-500 turnyras, kurio neaplenkė ir Ispanijos teniso žvaigždės Rafaelis Nadalis, Davidas Ferreras, o turnyrą laimėjo japonas Kei Nishikori.
„Tas ir keistumas – visi galvojame, kad ten bus kažkas neįtikėtino, o ten – nieko stebuklingo. Per treniruotę net nepasakysi, kas yra labai aukštai, o kas nieko nepasiekęs. Tiesiog kai žmogus išeina į kortą, sugeba laimėti tašką, o tu nesugebi. Ir viskas. Psichologija, patirtis, numatymas, priešininko atpažinimas ir išanalizavimas. Neužtenka žaisti gerai. Svarbiausia neleisti gerai žaisti priešininkui“, – įspūdžiais apie geriausiųjų žaidimą dalijosi Lietuvos tenisininkas.
Nors treniruočių tempas ir sulėtėjęs, laisvo laiko – nedaug. „Laisvalaikiu mėgstu užsiiminėti motociklais, motoroleriais – prie technikos mane traukia“, – apie pomėgius pasakoja vaikinas. Jeigu oras geras, abiturientas į gimnaziją skuba su viena iš dviejų savo transporto priemonų. „Viskas, kas su protu – nepavojinga“, – užtkrina jaunasis tenisininkas, kad su motoroleriu ir motociklu jis – atsargus.
Su rakete – net lėlė
Lietuvos jaunių iki 18 m. čempionę Pauliną Bakaitę į teniso pasaulį atvedė tėtis, kai jai buvo ketveri. Ir šiandien, šypsosi dukra, jį galima vadinti neoficialiu jos vadybininku ir treneriu. O gal ir dar daugiau. Štai neseniai Paulina apsilankė pas mitybos specialistą, kuris jai sudarė mitybos planą. Tačiau jis nedaug tesiskiria nuo to, ką mergina valgė anksčiau.
„Tėtis gamino panašų maistą“, – dukros ir visos šeimos sveikata lėkštėje rūpinasi šeimos galva. Tad didžiausi pokyčiai – iš raciono išbraukti ar sumažinti įvairiausi skanėsiai, tokie kaip bandelės, guminukai, šokoladas...
Su teniso rakete prabėgusią vaikystę šešiolikmetei merginai primena vienintelė lėlė, kuri tebesėdi jos lentynoje. Tačiau ir toji lėlė ypatinga – taip pat su teniso rakete.
„Pagalvojau, kad verta nusipirkti, nes susijusi su manimi“, – šypteli Paulina, visas kitas lėles seniai išdalijusi tiems, kam jų reikėjo labiau. Kaip ir tą, kurią tėtis jai padovanojo už pirmąją didelę pergalę – trečiają vietą Lietuvos dešimtmečių čempionate. „Buvo labai sunkus mačas, visą laiką atsilikinėjau, kol galiausiai po trijų setų kovos laimėjau“. Jau nuo pirmųjų žingsnių mergaitę tenisas žavėjo galimybe konkuruoti ir laimėti.
Šiandien šešiolikmetė Paulina sukasi kaip voverė rate. Dvi dienas per savaitę jos rytas išaušta šeštą ryto. Treniruotė, mokykla, fizinio rengimo treniruotė, dar viena teniso treniruotė, pamokų ruoša ir miegas – reikia būti labai disciplinuotai, kad pavyktų išlaikyti tokį ritmą.
Užgrūdinta teniso kortuose, gimnazijos suole Paulina atsikvepia šiek tiek lengviau – čia nėra tokios konkurencijos ir įtampos: „Čia jaučiuosi ne tokia susikoncentravusi ir įsitempusi kaip tenise. Sunku mokytis, bet aplinkos atžvilgiu lengviau“.
Vienintelė diena per savaitę, kai nereikia niekur skubėti, sekmadienis. Bet ir toji pašvęsta Saulės privačios gimnazijos dešimtokės mokslams. Tad pašmirinėti po prekybos centrus, nueiti į kiną ar pasimėgauti kitomis bendraamžių mėgstamomis pramogomis ji leidžia sau tik šeštadienio popietę. Tačiau laisvo laiko savo draugams jaunoji tenisininkė nė kiek nepavydi.
„Nežinočiau, ką su juo veikti“, – šypsosi Paulina ir visai nevaikiškai dėsto apie savo tikslus ir motyvus, kurie įkvepia ją lieti prakaitą treniruotėse. „Žinau, ko noriu ir ko siekiu. Ir jeigu man reikia paaukoti dabartines pramogas, tai aš su tuo sutinku, kad tik man ateity būtų geriau“, – šešiolikmetė jau rado kelią į Lietuvos moterų rinktinę.
Lietuvos moterų rinktinės naujokei Federacijų taurės turnyre neteko žengti į kortus, tad kol kas jos darbas buvo palaikyti žaidžiančias komandos nares. „Paliko didelį įspūdį. Buvo didelė atsakomybė, nes atstovauji ne tik sau, bet ir savo draugams, ir visai Lietuvai. Tikrai labai malonu. Nors neteko žaisti, tą jausmą jaučiau“.
Sportininko kelias – ne tik pergalėmis klotas. Juodos mintys dažniausiai atsėlina po mačų, kuriuose visą laiką dominavusi vis dėlto turėjo pripažinti varžovės pranašumą.
„Buvo akimirkų, kai buvo sunku. Bet nusiramini ir supranti, kad pasirinkai tokį kelią ir eini savo tikslo link. Kai kas dieną esi toje rutinoje, nebeįsivaizduoji, kad gali būti kitaip“. Treneriai ir tėvai – tie žmonės, kurie padeda atgauti pasitikėjimą po nesėkmių, pamiršti nusivylimus ir vėl eiti į priekį.
Elitas pasiekiamas darbu
P.Bakaitė norėtų susitelkto į vienetų žaidimą, tačiau pastaruoju metu jai labiau sekėsi dvejetų varžybose. Su partnere Gerda Zykute, kurią, kaip ir Pauliną, treniruoja Edita Liachovičiūtė, jai žaisti malonu ir smagu. Gal todėl ir sekasi, kad smagu, svarsto G.Zykutė: „Kartu treniruojamės, esame draugės. Manau, tai padeda. Kai tarp partnerių yra kažkoks ryšys, jie lengviau vienas kitą supranta“.
Gal todėl, kad sekasi, dvejetus Gerdai patinka žaisti labiau. Lapkritį šis duetas laimėjo ITF jaunių turnyrą Izraelyje, drauge buvo stipriausios ir gegužę Estijoje.
Šiemet po bene ketverių metų pertraukos draugės ir partnerės Lietuvos čempionato finale stovėjo priešingose tinklo pusėse. Pralaimėjimo kartėlį teko nuryti G.Zykutei: „Kitoks jausmas, nei pralaimėti kitoms varžovėms. Gal skaudžiau buvo, nes žinai, kaip Paulina žaidžia, ko tikėtis ir buvo labai gaila, kad pralaimėjau", – tapusi Lietuvos iki 18 m. vicečempione Gerda patyrė ir naujų emocijų.
Vilniaus teniso akademija, ta pati trenerė, panašus treniruočių ritmas. Vilniaus Jėzuitų gimnazijos dešimtokė G.Zykutė per gyvenimą su teniso rakete lekia tokiu pat greičiu kaip ir jos draugė bei treniruočių partnerė P.Bakaitė.
„Tikslas – vieną dieną iškopti ir pasiekti aukščiausias pozicijas. Bet tai dar labai toli, – vardan ko lieja prakaitą kortuose, išduoda jaunoji tenisininkė, kuri teniso raketę į rankas paėmė sulaukusi penkerių.
Sunkus darbas per treniruotėse Gerdos nebaugina. „Treniruotis, žinoma, sunku, bet tai prasmingiau praleistas laikas negu nieko neveikiant“, – pigios pramogos jaunosios tenisininkės nevilioja. Savo laisvą dieną mergina leidžia susitikdama su draugais ar po varginančios savaitės atsigauna namie žiūrėdama filmą, skaitydama knygą.
Paradoksas, o gal visai ir ne, kad įtempta jaunosios tenisininkės dienotvarkė padeda jai sėkmingai mokytis: „Tai, kad grįžtu vėlai po treniruočių, manau, netgi padeda mokytis. Viską spėju ir viskas gerai. Kartais, kai, būna, patyri traumą, neini į treniruotę, to laisvo laiko daugiau, bet tikrai nieko daugiau nenuveikiu. Gal dar mažiau. Rutina padeda susikaupti ir viską atlikti laiku“.
