Vilniečio simpatijas užkariavo pajūris
„Pravardes vandens sporte vieni kitiems prilipdo, nelabai ir pasirinksi – tenka susitaikyti su tokia, kurią gauni. Maniškė susijusi su mano veikla prieš dvidešimt metų, užsiimdavau, matote, su degalinėmis. Pagaliau, visada buvau nerami siela, mėgau naujus dalykus, įvairius triukus, adrenaliną ir panašiai“, – pasakoja Benzas.
Benzo aplinkos žmonės didžiai ir nenustebo, kai 2000 m. aktyvų vilnietį vis labiau gundyti ėmė Lietuvos pajūris. Pramokęs burlente skrosti ežerus, ambicingasis Benzas pradėjo dairytis Baltijos jūros pakrantės link.
„Ežeruose jaučiausi labai kietas, todėl atėjo metas plaukti jūroje. O ji mane greitai pastatė į vietą. Teko nusivilti, nes mano įgūdžiai nebuvo aukščiausios klasės. Supratau jūroje esąs tik kruopelė.
Ežeruose jaučiausi labai kietas, todėl atėjo metas plaukti jūroje. O ji mane greitai pastatė į vietą.
Pasakiau sau: dirbsiu, treniruosiuos ir iš pajūrio neišvažiuosiu tol, kol neišmoksiu plaukti jūroje“, – prisimena Benzas, iš sostinės persikraustęs į palapinę prie Baltijos jūros, pastatytą Monciškėse.
Sportininko kasdienybė atrodė taip: kelias dienas skrodęs jūros bangas, sugrįždavo į Vilnių, nekantriai sekdavo orų prognozes, kol, esant tinkamiems vėjams, su bendraminčiais vėl riedėdavo į pajūrį.
„Pirma – palapinės, po to perėjom gyventi į kemperius. Šie tai jau visas komfortas buvo: virš galvos – stogas, už lango – vėjas ir vanduo. Rojus, ką bepridursi“, – pasakoja Benzas.
Vienas pirmųjų Lietuvos kaituotojų
Žiemomis Benzas sugrįžta į Vilnių, kadangi treniruoja Lietuvos snieglentininkų rinktinę. Viena tų žiemų 15min pašnekovui tapo lemtinga: burlentes pakeitė jėgos aitvarai, o Monciškes – Dreverna.
„Plaukdamas burlente jūroje pastebėjau pirmuosius Lietuvoje kaituotojus. Pagalvojau, kad su jėgos aitvarais prie vandens ir vėjo prisideda trečia dimensija – tu gali pašokti ir pasklęsti. Sudomino.
Pagalvojau, kad su jėgos aitvarais prie vandens ir vėjo prisideda trečia dimensija – tu gali pašokti ir pasklęsti. Sudomino.
Pirmoji treniruotė buvo tokia: su draugu perslydom užšalusias Elektrėnų marias su snieglentėmis ir aitvarais“, – prisimena Benzas, vienas iš pirmojo dešimtuko žmonių, šalyje dar 2001 m. pradėjusių praktikuoti kaitavimą.
O ar vaikų į dangų leidžiami spalvoti aitvarai primena tuos, kuriais Benzas čiuožia per Baltijos jūros ir Kuršių marių bangas? Anot sportininko, panašumas tik vienas – tiek vaikiškas, tiek jėgos aitvaras sklendžia ore:
„Na, gal dar tai, kad aitvaro valdymui nereikia jėgos, abiem atvejais svarbiausia technika. Palyginčiau jėgos aitvarus su automobilio vairavimu: pradėjus mokintis, kūnas stresuoja, atrodo, kad mažai pavažiavai, o baisiausiai pavargai, nors sunkumų ir nekilnojai.
Tiesiog streso gavęs organizmas, susidūręs su jam nebūdinga patirtimi, pavargsta. Nuovargis iš to ir kyla, kai mokymosi procese bandai perprogramuoti organizmą, kad refleksai veiktų tinkamai.
Nuovargis iš to ir kyla, kai mokymosi procese bandai perprogramuoti organizmą, kad refleksai veiktų tinkamai.
Jėgos aitvaras aiškiai valdomas, jis turi ir gali sugeneruoti pakankamai galios, kad žmogų į orą pakeltų netgi 25 metrus.“
Ką mokėsi sezoną, išdėsto per 8 valandas
Profesionalaus sportininko teigimu, anksčiau mokytis jėgos aitvarų meno buvo kur kas sudėtingiau: neturėta instruktorių ir saugios įrangos, o pats procesas trukęs itin ilgai.
„Ką savo jėgomis išmokau per, tarkime, pirmąjį sezoną, šiandien pasiekti galime per aštuonias–dešimt valandų. Sukurtos mokymo metodikos, apstu kokybiško inventoriaus, užaugo profesionalūs instruktoriai. Viskas daug paprasčiau ir saugiau“, – pasakoja Benzas.
Savo kailiu išmoktos pamokos, įvaldyti jėgos aitvarai, noras užsiimti tuo, kas teikia malonumą, ir dažnėjantys aplinkinių prašymai kuruoti jų mokymosi procesus Benzą paskatino pajūryje įkurti jėgos aitvarų akademiją „Go2Kite“.
„Mano rankose jėgos aitvaras ar burė leidžia pasireikšti maksimaliai tiek, kad galiu stebinti aplinkinius ir džiaugtis pats savimi. Tai buvo pasiekta per ilgus metus, darbą, bandymus, nesėkmes, nuotykius jūroje, kuomet teko dreifuoti kelias valandas arba kabarotis iš ledų, juose užstrigus.
Tai buvo pasiekta per ilgus metus, darbą, bandymus, nesėkmes, nuotykius jūroje, kuomet teko dreifuoti kelias valandas arba kabarotis iš ledų, juose užstrigus.
Nuotykių buvę daug, nes ramiai plaukti negaliu nei su burlente, nei su jėgos aitvaru, vadinasi, kaupiu didelę ir svarbią patirtį, žinių bagažą, kurį galiu ir noriu perduoti kitiems“, – kalbėjo Benzas.
Gyvenimo tempą diktuoja vėjas
Sportininko organizuojama veikla sezono metu vyksta visame Klaipėdos rajone – Drevernoje, Svencelėje, Juodkrantėje, Pervalkoje, Nidoje – priklausomai nuo vėjo.
„Kaituotojų Lietuvoje daugėja sulig kiekvienais metais. Gal lietuviams pabodo baidarės, norisi ko nors ekstremalesnio? O galbūt pasikeitė žmonių požiūris: kas iš to, jeigu visą gyvenimą arsi, kaupsi pinigus, jeigu atsigręžęs atgal suprasi, kad tik dirbai ir nieko dėl savęs neveikei?
O galbūt pasikeitė žmonių požiūris: kas iš to, jeigu visą gyvenimą arsi, kaupsi pinigus, jeigu atsigręžęs atgal suprasi, kad tik dirbai ir nieko dėl savęs neveikei?
Keičiasi ir suvokimas sveiko gyvenimo būdo, aktyvaus laisvalaikio svarbos. Kaituoja profai, mėgėjai, pradedantieji, vyrai, moterys, vaikai. Paskutinis mano mokinys buvo 65-erių metų.
Tai iš esmės reiškia, kad jėgos aitvarai – ne būtinai profesionalus sportas, rungtys ir varžybos, pirmiausia – aktyvus laisvalaikio leidimo būdas“, – teigia Benzas ir priduria, kad kaituomenė yra priklausoma nuo vėjo tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme.
Kaituotojai susidaro galimybes savo dienas organizuoti pagal vėją ir į pajūrį lėkti tada, kai tam palankūs orai, atostogoms renkasi „banguotus“ užsienio miestus, o bendruomenę, pasak sportininko, sudaro įvairų profesijų atstovai – bankininkai, statybininkai, medikai:
„Ramios dienos skirtos dokumentų tvarkymui, tuo tarpu vėjuotos – „nusinulinimui“. Mes sakome, kad, pralėkus kaitu, tikras „nusinulinimas“ įvyksta. Tai labai individualus laiko praleidimo būdas: plauki vienas su stichija kur nori, jauti visišką laisvę, tave neša vėjas, esi būtent tame momente, kuriame ir esi.
Susitelki, nes mintys negali blaškytis, turi nuolat kontroliuoti situaciją. O tam būtina padirbėti su instruktoriumi – kad galėtum pavojingas situacijas identifikuoti ir jų išvengti.“
Benzo teigimu, jėgos aitvarų sportas pasižymi savitu traumingumu, o nelaimingi atsitikimai dėl kaituotojų patirties stygiaus ir jėgų pervertinimo įprastai juos ištinka krante.
„Viena, kita, trečia treniruotė – ir jėgos aitvarai pradeda nešti tave į rojų. Na, gal ne tai, kad į rojų neša, bet leidžia pasijusti tarsi rojuje. Jausmo, kuris užplūsta, kai valdai jėgos aitvarą, nelabai gali sulyginti su kokiu nors kitu.
Jausmų kratinys apima: euforija, adrenalinas, laisvės pojūtis, aukščiausio lygio mėgavimasis“, – pabrėžia A.Morauskas-Benzas.
Straipsnį apie jėgos aitvarus inicijuoja „Vilkmergė“.
