Maždaug prieš metus M.Valčiukaitė turėjo labai rimtų nugaros problemų, dėl kurių irkluotojos karjera buvo pakibusi ant plauko.
„Tuomet išvis nežinojau, ar vaikščiosiu“, – po olimpinio finišo prisipažino sportininkė.
Kita Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių bronzinė prizininkė D.Karalienė į profesionalų sportą sugrįžo tik lapkritį – padariusi ilgą 3,5 metų pertrauką.
„Merginų pasirodymą vertinu labai gerai. Donata sugrįžo po ilgos pertraukos, Milda iškentė sunkią operaciją. Buvo kalbama apie tai, kad ji išvis negalės sportuoti. Mes pradėjome dirbti tik metų pradžioje ir buvome per žingsnelį nuo prizininkų pakylos. Tai yra stebuklas. Jei dar ir medalį būtų užsikabinusios, tai išvis būtų kažkas iš fantastikos srities“, – neslėpė V.Leknickas.
Trenerio teigimu, tos nepilnos dvi sekundės, kurios lietuves skyrė nuo bronzos – niekniekis.
„Toks jau tas mūsų sportas, kur sekundes lemia smulkmenos. Galbūt ir padarėme kokių nors nedidelių klaidelių, galbūt neturėjome sąlygų, kurias turėjo kitos komandos, valtis taip pat buvo kita, aklimatizacija ir kiti panašūs dalykai – susidėjo viskas. Bet visa tai įvertinęs, noriu pasakyti, kad Donata su Milda pasirodė šauniai. Parodytas laikas taip pat buvo beveik geriausias šį sezoną“, – apibendrino treneris.
– Po finišo vertindama rezultatą M.Valčiukaitė pavartojo žodį „stebuklas“. Jūsų nuomonė tokia pati?
– Manau, kad ji turėjo omenyje tai, kad išvis pavyko grįžti į sportą. Su merginomis pradėjau dirbti pavasarį ir tuomet buvo labai daug klaustukų. Pirmomis savaitėmis ją saugojau, nes tiesiog nežinojau, kokius krūvius Milda gali iškęsti. Stuburo trauma ir operacija – ne juokas. Visgi pati sportininkė veržėsi ir tikino, kad jau yra pasiruošusi. Štai tokios tos mūsų merginos.
Kalbant apie Donatą – vėl kita nuostabi istorija. Abi jos yra didžiulės maksimalistės, lyderės, o dvi lyderes komandoje suvaldyti yra labai sunku. Bet rezultatas yra labai geras.
– Kai Donata prieš pusmetį pranešė apie norą sugrįžti, ar tikėjote, kad per tokį trumpą laiką galima pasiekti tiek, kiek pavyko?
– Kai man paskyrė treniruoti šią komandą, jaučiau didžiulę atsakomybę. Negalvojau, kad mane merginos priims taip, kaip priėmė. Visgi gana lengvai radom bendrą kalbą, didelių konfliktų nebuvo. Rezultatas rodo, kad viskas buvo gerai.
Kalbant apie Donatą, išvis turbūt reikėtų visos atskiros televizijos laidos. Tai yra unikalus žmogus. Nežinau, ar net kitose sporto šakose turime ką nors panašaus. Jauniems mūsų atletams tai yra nuostabus pavyzdys – tiek kaip profesionalaus sportininko, tiek kaip žmogaus. Ji spėja visur – po savo treniruotės vyksta į Vilnių treniruoti vaikų, po to vėl atvažiuoja į Trakus ir sportuoja dar kartą. Manau, kad jai viskas dar yra priešaky. Labai smagu, kad sveikatos Donata turi labai daug, o tai yra svarbiausia.
– Oro sąlygos irkluotojų šiose olimpinėse nelepino: buvo ir išsivertimų iš valties, ir nuirklavimo nuo kurso. Ar sąlygos mūsiškėms galėjo padėti?
– Nemanau, kad oro sąlygos ką nors lėmė. Visiems šoninis vėjas buvo panašus. Tikrai nereikėtų visko suversti į oro sąlygas – tiek jos, tiek kanalas buvo puikus. Kitose ekvatorijose vėjas būna kur kas didesnis, nuo tokio bangavimo netgi būtų buvę sustabdytos varžybos.
– Po finišo merginos neslėpė apmaudo, nes ketvirtoji vieta visada palieka kartėlį, kad trūko tiek nedaug. Kaip sportininkėms pavyko nusiraminti?
– Atvirai pasakysiu – Donata tikėjo medaliu. Iš Mildos pusės buvo šiokių tokių abejonių. Daug su ja kalbėjome, du vakarus diskutavome, kad jos tikrai gali tapti prizininkėmis. Tikiu, jog Milda buvo tuo patikėjusi taip pat. Manau, kad sportininkė po kelių pastarųjų sezonų kiek nepasitikėjo savimi. Su Ieva Adomavičiūte jos būdavo tik antrajame šešetuke. Finišas finale buvo kiek pasyvesnis, nei įprastai. Paskutinė jų atkarpa įprastai būdavo labai ugninga. Tas pusantros sekundės merginos turėjo panaikinti, bet buvo taip, kaip buvo...
– Iki kitų olimpinių žaidynių – tik treji metai...
– Kas toliau man dar sunku pasakyti. Kas bus kitąmet, aš nežinau. Gal kas nors gimdys vaikus, gal šeimą kurs – moterys yra moterys (šypsosi). Aš galiu prognozuot ir planuot daug ką, bet viską sudėlioja gyvenimas. Susidėlios mintys, susidėlios prioritetai ir žiūrėsime. Žinoma, iki olimpiados laiko nėra daug, bet...
– Ar Lietuvoje turime ką nors, kas galėtų M.Valčiukaitei ir D.Karalienei sudaryti konkurenciją?
– Absoliučiai ne. Turime jaunimą, jaunes, bet tai vis dar ne tas lygis. Šioje rungtyje konkurencija didžiulė. Kanada, Prancūzija – labai stiprios komandos, bet jos į A finalą nepateko, o mūsų merginos visada rodė stabilų rezultatą. Galbūt kiek pritrūko laimės, bet sportas yra sportas. Vieni laimi – kiti pralaimi. Toks gyvenimas...
