Vilnius-Kopenhaga-Vašingtonas-Indianapolis.
D.Rapšio laukia ilga diena lėktuvuose ir oro uostuose prieš šokant į paskutinius 2019 metų Čempionų lygos plaukimus.
Tarptautinės plaukimo federacijos pirmą kartą rengiamose varžybose 24 metų panevėžietis jau laimėjo sidabrą pirmajame etape Kinijoje plaukdamas 200 m laisvuoju stiliumi, o antrajame etape Vengrijoje nuskynė net du aukso apdovanojimus 200 ir 400 m laisvuoju stiliumi.
Čempionų lygos lenktynės, kuriose nėra jokių atrankos ar pusfinalio plaukimų, o finale varžosi tik keturi elitiniai plaukikai, baigsis šį savaitgalį Indianapolyje (JAV).
Penktadienį D.Rapšys plauks 200 m laisvuoju stiliumi, o šeštadienį – 200 m nugara ir 400 m laisvuoju stiliumi. Gali būti, kad jam teks patausoti jėgas plaukiant nugara, kad būtų galingesnis plaukdamas laisvuoju stiliumi, kuriuo lietuvis pastaraisiais metais yra tarp geriausių planetoje.
Kineziterapeutas, biofizikos mokslų daktaras Andrius Bogdelis iškeliavo drauge su D.Rapšiu, kuris prisikrovė į lagaminą energetinių batonėlių, kad alkis neužkluptų netikėtai – kaip buvo po vidurnaktį pasibaigusių varžybų Kinijoje.
Pokalbis su D.Rapšiu – apie Čempionų lygą, o taip ir sporto psichologiją, tokią svarbią kiekvienam atletui ir žmogui.
– Per Čempionų lygos etapą Budapešte pusę distancijos plaukėte pasaulio rekordo grafiku. Ar turite planų Indianapolyje pabandyti šturmuoti pasaulio rekordą?
– Sunku pasakyti. Net pats tada negalvojau, kad galiu pasiekti tokį rezultatą. Varžybos tuo ir įdomios, kad per jas geriau pamatai, ką galima iš savęs išspausti.
Galbūt šįkart pradėsiu dar greičiau. O galbūt lėčiau – vis dėlto skrydis per Atlantą yra ilgas. Net į Kiniją buvo lengviau skristi lyginant su kelione į JAV, kur jau buvome šiemet aukštikalnėse.
– Ar plaukimas arti pasaulio rekordo grafiko liudija, kad treniruočių procesas vystosi pagal planą?
– Taip, kartais net pačiam sunku patikėti savimi. Turbūt kiekvienam žmogui praverstų daugiau tikėjimo savimi.
– Savęs nepriskiriate plaukimo elitui, nors ten tikrai esate?
– Norisi rezultato. Aš nenoriu būti elite pirmas ar antras. Noriu rezultato. Kai jį pasieksiu, tada bet kuriuo atveju būsiu elite.
– Ar jau žinoma, kas iš varžovų plauks Indianapolyje?
– Kiek girdėjau, Sung'o Yang'o nebus – jis man sakė, kad sunku atlaikyti ilgus skrydžius.
Tokiose varžybose startuoti reikia vos atvykus, nėra laiko aklimatizacijai. Būna, kad atvykus prabundi trečią nakties ir nebegali užmigti. Bus įdomu.
Žinau, kad Mykhailo Romančukas plauks, italas Gabriele Diette, kuris dabar sėdėjo penkias savaites JAV kalnuose.
– Ką per pastarąsias dvi savaites nuveikėte Lietuvoje?
– Gerai praplaukęs 400 m Budapešte buvau euforijoje, tad nusprendžiau pailsėti porą dienų. Aišku, tas mano poilsis reiškia, kad per dieną rengiau tik vieną treniruotę. Tai buvo poilsis.
Paskui jau treniravomės, kad išlaikytume tokią sportinę formą, raumenyną, visą tonusą.
– Tai paskutinis Čempionų lygos etapas. Ką jums suteikė šios varžybos?
– Labai patiko. Kiek girdėjau, jos bus ir kitais metais, tik etapai bus koreguojami dėl olimpinių metų. Šiaip patiko, daug išmokau, ypač psichologiškai, nes varžiausi su geriausiais pasaulio plaukikais.
Finansine prasme? Dalyvauti tikrai verta. Kita vertus, kai tik varžybos prasideda, atrodo, kad pinigai yra kažkas „vau“. Paskui, pasiekęs gerą rezultatą, juo džiaugiesi labiau nei pinigais. Rezultatas vis dėl to nugali. Premija yra tik tarsi desertas prie maisto.
– Ar dabar jaučiate didesnę atsakomybę, kai R.Meilutytė pasitraukė ir didesnis dėmesys tikriausiai teks jums?
– Ne. Manau, kad Rūtos viena iš klaidų ir buvo, kad ji jausdavo labai didelę atsakomybę, nes visi siedavo dideles viltis.
Aš jaučiuosi tarsi būčiau nauja skūra. Važiuoju į varžybas, tarsi neturėdamas jokių titulų. Nesvarbu, kad kažkas iš manęs tikisi aukso ar pasaulio rekordo. Aš tiesiog važiuoju, kad parodyčiau geriausią rezultatą.
Aš nesu kažkoks komandos kapitonas ar vedlys. Visi esame individualūs atletai.
– Praėjusią savaitę Rūta Meilutytė paskelbė apie pasitraukimą iš sporto. Ir daugiau plaukikų, tarp jų net Michaelas Phelpsas buvo susidūręs su psichologiniais sunkumais karjeros etapais. Kiek pats matote tokių vidinių sunkumų plaukime?
– Sportas yra toks, kad pasireiškia vidinės psichologinės problemos.
Paprastas žmogus dirba nuolatinį darbą, skuba ir kažkaip sukdamasis toje rutinoje nelabai pajaučia, kai viskas kaupiasi. Sporte pajutus baimę ar įtampą, labai atsiliepia rezultatams.
Kiekvienas sportininkas turi psichologinių problemų. Tačiau vieni tai pripažįsta, o kiti – ne.
Aš pats irgi pripažįstu, kad tokių problemų turiu, būna sunkių akimirkų, bet šias bėdas reikia spręsti. Nė vienam žmogui nereikia bijoti pasakyti, kad turi problemų, nueiti pas psichologą ir su juo pradėti dirbti ar pasikalbėti.
Jei žmogus užsidaro ir bando save įtikinti, kad jam nieko blogo neatsitiko – jam sunku gyventi. Kai turi su kuo pasikalbėti, viskas po truputį išsisprendžia.
Taip ir su Rūta. Manau, kad jai buvo sunku. Galbūt kažkas neištiesė rankos, galbūt neturėjo su kuo pasikalbėti. Liūdna, bet taip susiklostė.
– Kaip manote, kur ji galėtų realizuoti save ateityje?
– Nežinau. Kiek girdėjau, jai patinka fotografuoti, tad galbūt ji eis į meno sritį. Gal taps geriausia pasaulio menininke?
Pats nesu kalbėjęs su ja, gerai nežinau. Tikėkimės, kad vieną dieną sugrįš ir sakys: vėl pabandome iš naujo. Galbūt šiek tiek pavargo ir nusprendė pailsėti.
– Kas pačiam labiausiai padeda sudėtingais momentais – su jumis keliaujantis Andrius Bogdelis?
– Mes pasikalbame, aptariame, kad gyvenime visaip gali būti – ir nuosmukių, ir pakilimų. Tada plačiau pamąstau.
Andrius Bogdelis nėra mano treneris, bet štai – 200 m laisvuoju stiliumi plaukiau nekaip, o tada vakare padirbome psichologiškai – 400 m laisvuoju stiliumi pabandžiau techniškai kitaip įvykdyti ir štai, prašau – rezultatas visiškai kitoks.
Viskas slypi va čia (baksnoja į galvą).
