Būdama 13 metų irkluoti pas trenerį Vydūną Banelį pradėjusi sportininkė dabar dirba su Valdu Vilkeliu. Pernai S.Petrikaitė jau gynė Lietuvos garbę jaunimo olimpinėse žaidynėse Nandzinge, kur liko per žingsnį nuo medalio.
Šeštadienį jau laikiau anglų kalbos egzaminą, o pirmadienį jau bus lietuvių. Pirmadienį į Lietuvą grįšime paryčiais, dar reikės lėkti į Kauną ir tiesiai į egzaminą.
– Jau penktadienį laukia debiutas Europos čempionate. Ar nebaisu?
– Iš pradžių buvo baisoka šiek tiek, nes tai pirmos man tokios svarbios varžybos. Buvo tikrai baisu, kai pasakė, kad važiuosiu, galvojau, o jeigu nepavyks atsirinkti, gal nesugebėsiu. Atvažiavusi susigyvenau su aplinka ir jaučiausi gerai.
– Esate dvyliktokė. Kaip sekasi susitvarkyto su dviem tokiais svarbiais gyvenimo įvykiais – abitūros egzaminai ir svarbus startas?
– Atsisakiau pasirengimo čempionatui stovyklos Graikijoje, likau rengtis Kaune, buvau trumpai išvažiavusi į Trakus.
Sudėtinga viską suderinti, džiaugiuosi, kad dauguma varžybų vyksta vasarą. Streso šiek tiek yra, nes norisi ir ten, ir ten gerai pasirodyti, bet viskas bus gerai. Šeštadienį jau laikiau anglų kalbos egzaminą, o pirmadienį bus lietuvių. Pirmadienį į Lietuvą grįšime paryčiais, dar reikės lėkti į Kauną ir tiesiai į egzaminą.
– Tai per Europos čempionatą tenka ir prie knygų pasėdėti?
– Taip, laisvu laiku vis pasimokau, tikrai užtektinai yra ką mokytis.
Atėjau 13 metų, jauna, viskas smagu, stovyklos, motyvacija tik kilo. Paskui su metais motyvacija tik auga, nes norisi atsirinkti į tarptautines varžybas, kažkur išvažiuoti, dalyvauti.
– Kokią profesiją norėtumėt studijuoti?
– Noriu įstoti į medicinos universitetą kineziterapijos specialybę. Būtų labai patogu derinti sportą ir mokslą, be to, labai dera prie sporto. Irkluotojams dažnos problemos su nugara, tad būtų labai įdomu.
– Kaip manote, kokį rezultatą galite pasiekti Europos čempionate?
– Mano siekiamybė yra aštuntukas. Gali būti ir geriau, nes nelabai aišku, kai olimpiniai metai, kokios bus komandos. Visko galima tikėtis. Jei pakliūsiu į aštuntuką – tikrai būsiu laiminga.
– Kokie dar startai šią vasarą laukia?
– Kol kas nėra aišku, priklausys nuo pasirodymo Europos čempionate. Pagrindinės metų varžybos, žinoma, yra jaunimo (U-23) pasaulio čempionatas. Jeigu parodysiu gerą rezultatą, gal pavyks sudalyvauti ir kuriame nors pasaulio taurės etape.
Laiko iki U-23 čempionato yra daug, jau ilgiau būsiu irklavusi, dar labiau sustiprėsiu. Pavasarį yra kiek sunkiau, nes trūksta truputį laiko, dar nesame įsibėgėję.
– Vienviečių lengvasvorių rungtis nėra olimpinė...
– Taip, olimpinės tik dviviečių, bet Lietuvoje kol kas neturiu sau porininkės, toli gražu. Galbūt kas nors atsiras po Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių, reikia laukti. Radus porininkę būtų galima treniruotis ir rengtis Tokijo olimpinėms žaidynėms.
Dėl sunkaus svorio – būtų žymiai didesnė konkurencija, varžovės kur kas stipresnės. Kadangi esu nedidelio ūgio, geriau būti lengvasvore.
– Vis dar dažnai tenka išgirsti sakant, kad mergaičių nereikia leisti irkluoti – neva išplatės nugara, pečiai. Kaip pasirinkote šį sportą?
– Tėvai skatino mane kažkuo užsiimti, motyvavo. Jei patys buvo sportiški, nors karjeros sporte ir nesiekė. Į irklavimą mane pakvietė treneris. Atėjau 13 metų, jauna, viskas smagu, stovyklos, motyvacija tik kilo. Paskui su metais motyvacija tik auga, nes norisi atsirinkti į tarptautines varžybas, kažkur išvažiuoti, dalyvauti.
