Dėkojo chirurgui ir kineziterapeutei
Lietuvos irkluotojos sužibo sidabru Varezėje, nors kartu nebuvo irklavusios rimtose varžybose daugiau nei ketverius metus.
Po to, kai jos iškovojo olimpinę bronzą Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse, jų keliai buvo ilgam išsiskyrę.
D.Karalienė po vedybų 2017 metais paskelbė apie sportinės karjeros pabaigą, sprendimą paaiškinusi dideliu nuovargiu.
M.Valčiukaitė vėl sujungė jėgas su jaunimo čempionatų bendražyge Ieva Adomavičiūte, su kuria vėl lipo ant garbės pakylos ir iškovojo olimpinį kelialapį, kol viskas sugriuvo 2020 metų vasarą.
Tada I.Adomavičiūtės organizme dopingo kontrolieriai rado higenamino, o M.Valčiukaitė kankinosi dėl nugaros skausmų, kurie privedė prie nugaros operacijos, atliktos praėjusį rudenį.
Kaip tik tuo metu į irklavimą pasiryžo grįžti D.Karalienė.
31 metų atletė per tą laiką pagimdė ir paaugino dvynukus, taip pat suvokė, kad gali derinti motinystę su šeima ir darsyk sėsti į savo pamiltos sporto šakos valtį.
„Geras jausmas. Sakyčiau, kad debiutas pavyko, nors buvo daug jaudulio – galėjome tik spėlioti apie savo pajėgumą“, – pirmadienį grįžusi su sidabro medaliu ant kaklo sakė D.Karalienė.
Ji ir 26 metų M.Valčiukaitė drauge vėl irkluoti porinę dvivietę pradėjo tik sausio mėnesį per stovyklą Italijoje.
Duetas labai greitai atgaivino įgūdžius, kurie ir anksčiau joms yra atnešę daug prizų, tarp jų ir pasaulio bei Europos pirmenybių auksą 2013 metais.
„Donata po ilgos pertraukos, aš po pertraukos ir traumos, – tokie rezultatai net stebina. Pirmasis žingsnis tikrai geras, pamatėme, kad judame tinkama kryptimi link olimpinių žaidynių“, – pabrėžė M.Valčiukaitė.
Praėjusį rugsėjį į MRT tyrimus ji buvo atvežta automobilio bagažinėje – skausmas buvo toks stiprus, kad niekaip kitaip įsitaisyti nepavykdavo.
Nors kilo daug klausimų dėl jos karjeros, gydama M.Valčiukaitė aplenkė laiką, sulaukusi didelės paramos iš įvairių žmonių.
„Gal ir galvojau, kad reabilitacija užtruks ilgiau, bet esu labai dėkinga chirurgui Artūrui Šatkauskui, tikiuosi, jis dabar mato ir stebi.
Esu labai dėkinga kineziterapeutei, kuri buvo ir prieš operaciją, ir po jos su manimi – man pagalba buvo reikalinga kiekvieną dieną,“ – dėkojo M.Valčiukaitė.
Europos čempionate ją lydėjusiai kineziterapeutei Rasai Batulevičiūtei irkluotoja ir padovanojo savo sidabro medalį.
„110 procentų“, – paklausta, kokio dabar jaučiasi pajėgumo, nusijuokė M.Valčiukaitė.
„Nežinojome, ko tikėtis, galėjome tik svajoti, – pridūrė D.Karalienė. – Stebinome pačios save kaip greitai atsigavome ir pasiekėme sportinę formą. Manau, kad sportininkų kūnai turi atmintį, o mes, kaip porininkės, per labai trumpą laiką vėl susiklijavome.“
„Su Donata esame gana panašios savo sudėjimu ir bendravimo stiliumi, tad mums nebuvo sudėtinga vėl susijungti“, – pridėjo M.Valčiukaitė.
Konkurencinė aplinka Tokijuje keisis
Europos čempionate sekmadienį Lietuvos irkluotojos nuo pat lenktynių starto plaukė sidabriniu ritmu.
Pirmenybių čempionėmis tapusios Rumunijos atletės anksti atsiplėšė, o lietuvės įsitvirtino antrojoje vietoje, kurią ir išsaugojo, 2000 m distanciją įveikusios per 6 minutes 49,84 sek.
Iki rumunių trūko beveik 7 sekundžių. Bronzą laimėjusios britės liko už nugarų lietuvėms per 1,8 sek., užtat per plauką (0,06 sek.) aplenkusios Nyderlandų įgulą, kuri liko ketvirta.
„Mūsų pagrindinės varžovės, kaip ir buvo tikėtasi, lyderiavo. Nežinau, ar mums pritrūko drąsos, ar pajėgumo, – laikas parodys, ar galime priartėti. Vis dar galime tik spėlioti, kokios pajėgios pačios esame“, – apie iššūkį Rumunijos atletėms kalbėjo D.Karalienė.
Nors abi Lietuvos irkluotojos jaučiasi gerai, jos mano, kad yra tik pakeliui į sportinės formos piką. Netrukus jos dar dalyvaus dviejuose pasaulio taurės etapuose, kad dar labiau pajustų varžybų ritmą.
Pakilti į sportinės formos viršūnę irkluotojos tikisi vasaros antrojoje pusėje, kai liepos 23 – rugpjūčio 8 dienomis Tokijuje vyks olimpinės žaidynės. Ten konkurencinė aplinka bus kitokia nei Europos čempionate.
„Skaičiavau, kad dar turėsime galbūt penkias stiprias kitų šalių komandas, – sakė M.Valčiukaitė. – Pažadų dėl revanšo rumunėms nenorime dalyti, tiesiog tikimės, kad esame savo įsivažiavimo pradžioje. Aišku, visos komandos greitės ir ruošis olimpinėms žaidynėms.“
Prajuokino blaškymasis per apdovanojimus
Liko šimtas dienų iki Tokijo olimpinių žaidynių, kad Lietuvos irkluotojos labiau nugludintų yrius, o galbūt ir paderintų veiksmus per apdovanojimų ceremoniją.
Per jųdviejų pirmąsias varžybas pandemijos laikotarpiu visiems irkluotojams teko patiems kabinti ant kaklo apdovanojimus, dėl saugumo paliktus prie pakylos Europos čempionato rengėjų.
„Turbūt matėsi, kad stovėdamos ant podiumo nemokėjome elgtis, skirtingai nei varžovės, – šyptelėjo M.Valčiukaitė. – Nebežinojome, kaip medalius kabinti, į kurią pusę eiti. Buvo kiek juokinga.“
Europos pirmenybėse irkluotojoms jau nebedalijo patarimų Mykolas Masilionis, ilgametis rinktinės treneris, praėjusių metų pabaigoje nutraukęs darbus Lietuvos irklavimo federacijoje ir Čempionate Italijoje jau dirbęs kaip Rusijos komandos treneris, kaip ir buvęs lietuvių konsultantas italas Giovanni Postiglione.
„Permainų tiek daug: mes netekome rinktinės pagrindinio konsultanto, mano treneris pasikeitė, mano porininkė pasikeitė, be to, taip pat ir treniruočių vieta. Kai permainų tiek daug, net sunku įvardyti, kas pasikeitė labiausiai“, – svarstė M.Valčiukaitė.
Viena, kas nepasikeitė ir vėl tapo įprastu nuostabiu vaizdu per pastarąjį dešimtmetį – Lietuvos irkluotojų įgula ant garbės pakylos.
