– Lietuvos irkluotojai grįžo su aukso medaliu iš pasaulio čempionato Floridoje. Kai vykote į pirmenybes, kokių vilčių turėjote?
– Viltys buvo gana geros. Džiaugiuosi, nes turėjome gerą sezoną [...]. Gal net papildoma psichologinė įtampa jiems buvo didesnė, bet džiugu, kad jie sugebėjo išsilaikyti visą ilgą sezoną geros formos.
Paskutines tarptautines varžybas turėjome liepos mėnesį, tai dar du mėnesiai buvo pilni tokios nežinomybės, ar priešininkai patobulėjo, ar mes išlaikome gerą formą. Žinoma, viskas gerai. Atėjo rugsėjo galas, spalio pradžia, laimėjome auksą. Tai labai džiugu.
– Iššūkių prieš čempionatą taip pat netrūko – buvo ilgai svarstoma, ar čempionatas įvyks, nes uraganas prasiautė prieš pat pirmenybes. Dėl to uragano jūs savaitei atidėjote išvykimą, teko greitai keisti planus. Kaip viskas vyko tuo metu?
– Tai pirmas kartas, kai buvo tokia nežinomybė. Uraganas tikrai buvo grėsmingas. Ta vieta buvo ne taip smarkiai paliesta, kai nuvažiavome. Matėsi gal keletas išverstų medžių, bet tikėjomės kažko tikrai rimto, kaip rodė per televiziją. To nebuvo.
Žinoma, oro uostai buvo uždaryti, dėl to nevyko skrydžiai ir negalėjome pasiekti vietos laiku. Pasirengimas per paskutines dienas, manau, šiek tiek irgi buvo chaotiškas, nes Trakuose buvo labai didelis vėjas, 13 laipsnių šilumos. Tikrai negalėjome daryti to darbo, kurį buvome suplanavę.
– Sakote, kad irkluotojų bazė Floridoje nebuvo labai paliesta, organizatoriams nereikėjo imtis kažkokių ekstremalių priemonių, tvarkant aplinką?
Tikrai, žiūrėkite, mūsų keturvietėje vyrų baidarėje yra netgi vienas irkluotojas 2,04 m ūgio. Tai tikrai aukštas žmogus. Galėtų krepšinį žaisti.
– Tik nuvykus jie pradėjo statyti tokias palapines, kurios būtų sugriautos uragano. Tiesa, ten buvo stiprus vėjas, ne uraganas. Organizatoriai viską atidėjo iki paskutinių dienų ir viską labai greitai, dirbdami dieną ir naktį, pastatė.
– 2013 m., būdamas daugkartiniu Lietuvos irklavimo čempionu ir būdamas 23-ejų metų, dar planavote rengtis sezonui, bet tapote treneriu. Kaip ten viskas buvo?
– Tai buvo labai įdomus periodas, nes važiavau kaip sportininkas, o grįžau kaip treneris. Kadangi 2012 m. pabaigoje gruodžio mėnesį Lietuvos irklavimo federacija susirado konsultantą Gianni Postiglione, kuris dirba iki dabar, mes nuvažiavome ten.
Buvau ką tik pabaigęs studijas. Tiesiog pasiūlė man dirbti treneriu, asistentu, pabandyti savo galimybes ten. Supratau, kad mano ūgis ir svoris nebus labai išskirtiniai ir nebūsiu tobuliausias irkluotojas pasaulyje suaugusiųjų lygyje, tad nusprendžiau išbandyti savo jėgas trenerio darbe.
– Kaip priimami tokie sprendimai?
– Tokie sprendimai priimami tiesiog labai logiškai, galvojant į priekį, ką galiu padaryti kaip sportininkas ir ką galiu padaryti kaip treneris.
– Būtent apie Lietuvos rinktinės konsultantą Gianni Postiglione daug kalbama. Jis ir apdovanojimų sulaukė. Jūsų nuomone, kokia jo įtaka mūsų pergalėms ir jūsų, kaip trenerio, pradžiai?
– Jis, kaip žmogus, asmenybė, yra labai geras irklavimo specialistas. Jis nuostabus žmogus, turint omeny psichologiją – nuteikia sportininkus, visą kolektyvą priverčia dirbti dar geriau. Tikrai jis irklavimą, kaip sportą, pakylėjo į kitas aukštumas. Pradėjo dirbti 2013 m., dabar jau turime penkerius metus. Kiekvienais metais turime dalį medalių tiek iš jaunimo, tiek iš suaugusiųjų čempionato.
– Kaip jums sekasi bendrauti su irkluotojais? Esate beveik bendraamžiai, bet, galima sakyti, jie – vienoje barikadų pusėje, jūs – kitoje.
– Mes gal skirtingose barikadų pusėse, bet siekiame to paties tikslo – turime pasiekti tą patį rezultatą. Tai tiek jiems, tiek man svarbu. Labai džiugu, kai pasiekiame gerus rezultatus. Bendravimas su jais tikrai normalus. Žinoma, turbūt su kiekvienu esu pats irklavęs, nes mūsų amžius beveik tas pats, 26–28 metai, tuoj 30 metų. Sportininkai sunkiai dirba. Tiesiog jie jaučia, kad mes esame vienu metų, bet nė vieno konflikto neturėjome. Turime gerus santykius.
– Ar nejaučiate konkurencijos iš kitų trenerių?
– Kadangi tokių jaunų trenerių Lietuvoje nėra, tai ta konkurencija kažkiek sumažėjusi (juokias). Nejaučiu konkurencijos. Vis tiek žmonės mato, kas dirba, kaip dirba ir kiek dirba. Daugelis trenerių tikrai noriai padeda.
– Ar vyresnioji karta taip pat reaguoja? Esate tikrai gana jaunas, bet jau esate nacionalinės rinktinės vyriausiasis treneris. Kaip reaguoja kiti?
– Tai jau ne pirmas sezonas, penktas. Pirmame sezone gal buvo kažkokių šiek tiek už nugaros šnekų – jis jaunas, ką jis čia daro, kodėl jis čia, o ne mes. Bet, manau, žmonės suprato, kad jau penkeri metai, rezultatai stabilūs. Gal net minčių nekyla.
– Paminėjote savo fizines savybes, dėl kurių apsisprendėte nebetęsti sportininko karjeros. Lietuvos komanda, pagal ūgį, aukščiausia. Ką lemia ūgis?
– Irklavime daug fizikos – kuo žmogus aukštesnis, tuo jis atlieka didesnį grybšnį. Dėl to visos jo galimybės daug didesnės. Jeigu jis dar ir stiprus žmogus, tai užtenka padaryti vieną grybšnį, o kitam, mažesniam, reikėtų padaryti du ar tris. Tiesiog efektyvumas daug didesnis.
Tikrai, žiūrėkite, mūsų keturvietėje vyrų baidarėje yra netgi vienas irkluotojas 2,04 m ūgio. Tai tikrai aukštas žmogus. Galėtų krepšinį žaisti. Visi kiti irgi yra apie du metrus. Žemiausias irkluotojas – 1,92 m. Su tokiais ūgiais pasaulyje jie gali labai gerai konkuruoti.
– Vis tiek pasikalbate su mūsų irkluotojais. Ar nė vienas nesvajojo apie krepšininko karjerą?
– Sunku pasakyti, mes daug krepšinio žaidžiame, ypač pasirengimo metu, spalį, lapkritį, gruodį. Salė mūsų tikrai būna neapleista. Mes mėtome į krepšį, žaidžiame. Krepšinis – įvairus žaidimas. Jie juo domisi.
– LRT RADIJO klausytojas domisi, ar visos rungtys, kuriose mūsų valtys plaukė pasaulio čempionate, yra olimpinės?
– Mūsų visos valtys dalyvavo olimpinėse rungtyse. Turėjome vieną parolimpietį Augustą Navicką, kuris dalyvavo parolimpiadoje Rio de Žaneire. Kol kas Lietuvoje populiarios tik olimpinės sporto šakos. Ne olimpinės sporto šakos mažiau finansuojamos.
Be to, kai kuriose neolimpinėse sporto šakose, pavyzdžiui, lengvasvorių, reikalingi vyrai, kurie sveria 72,5 kg, moterys – 59 kg. Lietuvoje kartais sunku tokių žmonių surasti. Tai daugiau būdinga Azijos, Afrikos šalims. Mes tiesiog daugiau linkstame į rimtesnį olimpinį sportą.
– Klausytojas taip pat domisi, kur ta lietuviško irklavimo paslaptis? Iš tikrųjų, žinome, nuo senų laikų Lietuvos irkluotojai garsėja tradicijomis ir netgi tokiose prestižinėse klasėse kaip aštuonvietės.
– Visas pasaulis jau žino Trakus ir sako – kodėl jūs, tokia maža šalis, turite tokius gerus rezultatus? Aš jiems atsakau – mes valgome kibinus.
