15min jau rašė, kad pirmadienį Lietuva neteko vienos ryškiausių savo sporto žvaigždžių.
Nors baidarių ir kanojų irklavime užaugo daug pajėgių atletų, niekas iki šiol negali prilygti Vladui Česiūnui, 1972 metais iškovojusiam olimpinį auksą Miunchene ir 4 kartus tapusiam pasaulio čempionu bei dusyk Europos čempionu.
Ištraukomis iš prodiuserio Stasio Petkaus su scenarijaus autore Asta Ramoškaite-Adomavičiene sukurto dokumentinio filmo „Vladas Česiūnas. Mediniu irklu į auksą“ bei sportas.info žurnalistės Marytės Marcinkevičiūtės interviu citatomis siūlome prisiminti dramatišką Lietuvos sporto milžino istoriją.
Unikalu: kanoją atrado jau būdamas 23-ejų
Vladas Česiūnas gimė 1940 metais miškų apsuptame Vyšnialaukio kaime Jonavos rajone.
Užgrūdintas ūkio darbų, būdamas 16-os išvyko į Vilnių, kur įstojo mokytis į Geležinkelio technikumą bei dirbo statybose.
V.Česiūnas iš pradžių lankė bokso pratybas, paskui pradėjo slidinėti, nemažai laiko praleidęs Sapieginės miškuose Antakalnio rajone Vilniuje.
Būdamas 23-ejų jis atėjo į kanojų sportą, sulaukęs trenerio Grigorijaus Semionovo pasiūlymo ir panoręs dar sustiprėti fiziškai.
Šiais laikais tai būtų pernelyg vėlyvas amžius, net ir paauglystė dabar dažnai tampa pernelyg vėlyvu etapu kopti į sportines aukštumas.
Lietuvoje kanojų irklavimas pradėtas vystyti tik 1954 metais – tada vandenį skrodė dar medinės valtys, o atletai mojavo mediniais irklais. Persirengimo vietos – lauke, medicininis aptarnavimas – tik SSRS rinktinėje, bet ištvermingas ir stiprus kanojininkas pritapo sudėtingoje ir sunkioje sporto šakoje, kur vien išmokti laikyti balansą kanojoje kartais prireikia mėnesių.
Jei dabar ir po 200 m sprinto kanojininkams vienvietėse buvo sudėtinga pereiti į olimpinę 1000 m distanciją, V.Česiūnui reikėjo irtis daugiau. Irkluoti tais laikais reikėjo 1 km arba 10 km. Bet jis gebėjo derinti mokslus, darbą ir sportą, kol pasiekė pačią viršūnę.
Iš pradžių irklavęs su techniškuoju partneriu Zbignevu Survutu ir pasiekęs pirmąsias pergales, paskui buvo suvestas į vieną kanoją su tadžiku Jurijumi Lobanovu.
Būdamas 32-ejų V.Česiūnas išvyko į savo debiutines olimpines žaidynes. Atranka SSRS laikais buvo velniška, konkurencija milžiniška, bet su J.Lobanovu tapęs stipriausiu SSRS V.Česiūnas išvyko į Miuncheną jau pasitikėdamas savimi ir kartodamas bendražygiams: „Aš tapsiu olimpiniu čempionu.“
1972 metų žaidynėse, paženklintose teroro, kai palestiniečių grupuotė nužudė vienuolika Izraelio atletų, Lietuvos kanojininkas iškovojo istorinę pergalę.
V.Česiūnas su J.Lobanovu sėkmingai įveikė pusfinalį, o finale susigrūmė atkakliose lenktynėse su Rumunijos duetu. Abi įgulos 1000 m distanciją įveikė per 3 min. 52 sek. Reikėjo fotofinišo, po kurio išryškėjo V.Česiūno ir J.Lobanovo 0,03 sek., kitaip tariant, centimetrais matoma, persvara.
„Tada man ėjo 32-eji, kanoją irklavau devintus metus. Tai buvo pati įspūdingiausia mano karjeros pergalė. Įdomiausiai tai, kad man pirmiausia pavyko tapti olimpiniu čempionu ir tik paskui – pasaulio, – sportas.info yra sakęs V.Česiūnas. – Miuncheno olimpinių žaidynių metais su Jurijumi nepralaimėjome nė vienerių varžybų. Buvo sunku visą sezoną būti lyderiais ir išlaikyti gerą sportinę formą. Būtų buvusi didelė neteisybė, jeigu per olimpines žaidynes fortūna būtų nusisukusi nuo mūsų.“
1973 ir 1974 metais V.Česiūnas buvo išrinktas geriausiu Lietuvos sportininku, po žaidynių jis net keturis kartus laimėjo pasaulio pirmenybių auksą 1973–1975 metais.
Amžius ir sveikata neleido varžytis antrosiose olimpinėse žaidynėse. Per karjerą kelis kartus apalpęs dėl didelių krūvių, V.Česiūnas tykiai pasitraukė iš didžiojo sporto.
„Į irklavimą atėjau vėlai, taigi vėliau ir baigiau. Kaip bebūtų keista, patį didžiausią jėgų antplūdį pajutau būdamas 30–35 metų. Todėl treneriams noriu pasakyti, kad jie neforsuotų jaunų žmonių. Pirmiausia juos reikia užgrūdinti, išmokyti taisyklingų irklavimo įgūdžių ir tik po to siekti meistriškumo. Manęs daug kas klausia, kodėl išsiskyriau su Jurijumi Lobanovu. Priežastis viena: pajutau, kad 12 metų už mane jaunesnis sportininkas turi žymiai daugiau jėgų negu aš. Su juo išsiskyrėme 1976 m. po SSRS taurės varžybų, kurios buvo vienas atrankos etapų į Monrealio olimpines žaidynes. Per jas mums nesisekė gerai irkluoti, neužėmėme pirmosios vietos“, – sportas.info teigė olimpinis čempionas.
Paprašęs prieglobsčio užsitraukė nemalonę
1979 metais V.Česiūnas su šalies sporto atstovais išvyko į Duisburgą stebėti pasaulio čempionato irklavimo varžybų.
Tai buvo sudėtingas laikotarpis, V.Česiūnas tada buvo išsiskyręs su savo pirmąja žmona, o Vokietijoje turėjo draugų, su kuriais susirašinėjo ir palaikė ryšį laiškais dar nuo olimpinių žaidynių.
Jam pasiūlė pasilikti Vokietijoje, nors tais sovietiniais laikais KGB pareigūnai akylai prižiūrėdavo, kad niekas neišsprūstų pro geležinę uždangą.
Padedamas pažįstamų, V.Česiūnas nusprendė likti Vokietijoje. Jis neatvyko į atgal iš Vokietijos delegaciją turėjusį skraidinti lėktuvą. Vokietijos laikraščiai pranešė, kad olimpinis čempionas pasiprašė politinio prieglobsčio.
Tačiau netrukus jis buvo sugrąžintas į Lietuvą.
„Aš jaučiau, kad mane kažkas valdė, nurodinėjo. Ne jėga, bet jausmą sunku išpasakoti. Kai radau jėgų save kontroliuoti, pradėjau ieškoti kelių, kaip susitikti su savo pasiuntinybe“, – paskui jau sovietinėje apklausoje grįžęs gynėsi V.Česiūnas.
KGB pareigūnų atrastas V.Česiūnas sunkvežimiu buvo pervežtas sostinės Gedimino prospektu, sovietams taip siekiant parodyti, kad jis sugrąžintas namo, o kartu ir pažemintas – kad kiti žinotų, jog prasprūsti pro sovietinę vielą nevalia.
Sovietinei sistemai jis tapo blogiečiu, nuo kurio dalis stengėsi laikytis atokiau. Iš čempiono buvo atimtas karinis laipsnis, jis neteko pragyvenimo šaltinio.
V.Česiūnas išvengė kalėjimo, bet buvo atidžiai sekamas ir tardomas. KGB pareigūnai paskui kelis kartus tardė ir čempiono žmoną I.Česiūnienę, nors ji nieko ir nežinojo.
„Buvo sugalvota versija, jog viską išsivežiau į Vokietijos Federacinę Respubliką (VFR) ir ten pardaviau. Saugumo komiteto darbuotojai, tardę mane, paklausė, ar pripažįstu, jog esu tėvynės išdavikas. Atsakiau, kad jeigu esu išdavikas, tai jūs vagys, apiplėšėte mane. Nuo manęs tada nusisuko artimi žmonės, žurnalistai, negynė nė vienas advokatas. Ir tik prasidėjus pertvarkai, vėl pasijutau žmogus: niekas manęs nepersekiojo ir slapta nebesiklausė“, – sportas.info kalbėjo V.Česiūnas.
Po OMON smogikų atakos atsidūrė reanimacijoje
Su I.Česiūniene olimpinis čempionas susilaukė dviejų dukrų.
Legendinis sportininkas aktyviai įsitraukė į kovos dėl Nepriklausomybės renginius, savo šeimai žadėjęs eiti ir į karą, ir stoti į pirmąsias gretas, jei to prireiktų kovoje dėl Nepriklausomybės. Jis nuėjo tarnauti į besikuriančią Lietuvos muitinės tarnybą.
Ten Lietuvos vyrai dar negalėjo turėti ginklų, kai 1991 gegužės 29 dieną Lavoriškių poste juos užpuolė OMON vyrai. Visa pamaina bandė pabėgti, o kartu su jais ir garbaus amžiaus jau sulaukęs V.Česiūnas.
Okupantai pavijo ir sudaužė olimpinį čempioną – sulaužytais šonkauliais, nusėtas mėlynėmis ir pradurtu plaučiu, jis buvo rastas be sąmonės rugiuose. Artimieji jį rado ligoninėje ir negalėjo atpažinti, nes buvo sumuštas taip stipriai, kad nelabai galėjo ir kalbėti.
„Jis buvo paliktas myriop. Jie pradėjo rėkti: „Jei nesustosi, mes tave nušausime“, – rusų kalba pasakytus OMON smogikų žodžius filme perpasakojo garsiojo irkluotojo dukra Veronika Česiūnaitė. – Tėvelis yra pasakojęs, kad jį sudaužė buožėmis.“
Pasveikęs V.Česiūnas sugrįžo į tarnybą muitinėje.
„Tokios stiprios traumos be pasekmių nepraeina, jos lieka visam gyvenimui. Tačiau visas negandas veju šalin ir džiaugiuosi gyvenimu. Turiu puikią žmoną Ireną, užaugo dvi dukros Veronika ir Birutė, kurios gyvena Vilniuje. Gyvenimą paįvairina keturi anūkai. Džiaugiuosi, kad gaunu sporto rentą, kuri yra pagrindinis mano pragyvenimo šaltinis ir tikras išsigelbėjimas“, – M.Marcinkevičiūtei yra sakiusi baidarių ir kanojų irklavimo legenda.
Jis treniravo jaunus Lietuvos kanojininkus Trakuose ir garsėjo kaip treneris, kuris nekeldavo balso ir nesigirdavo savo titulais.
V.Česiūnas liko kuklus, mažakalbis ir konkretus. „Nors pats džiaugiasi, kad yra įdomus kažkam, iš savęs jis nesijaučia svarbus“, – apie čempiono kuklumą sakė jo dukra.
Pastaraisiais gyvenimo dešimtmečiais V.Česiūnas nesireiškė sporto bendruomenėje, nors sporto pamiršti negalėjo.
„Vis sapnuoju, kad rengiuosi startui, bet niekaip negaliu startuoti“, – savo sapną per 60-mečio minėjimą Lietuvos tautinio olimpinio komiteto renginyje pasakojo V.Česiūnas.
Prieš kelerius metus apie legendinį atletą buvo kuriamas filmas, kai V.Česiūnui jau buvo 80 metų. Tituluotas irkluotojas pripažino, kad sulaukus tokio amžiaus atmintis jau nėra patikimas bičiulis, jam sunku prisiminti ir savo buvusius auklėtinius, kurių dalis išaugo į trenerius.
„Jis žiūri į visas nuotraukas iš olimpinių žaidynių, į senas nuotraukas ir verkia: „Praėjo“. Turbūt suvokia, kad jaunystė praėjo“, – filme pasakojo irkluotoja dukra Birutė Žukavičienė.
Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo federacija daug metų rengia V.Česiūno taurės varžybas.
Šis sportas turi daug aukštumas pasiekusių atletų, kaip Artūras Vieta, Alvydas Duonėla, Egidijus Balčiūnas, Romas Petrukanecas, Raimundas Labuckas, Tomas Gadeikis, Henrikas Žustautas, Vadimas Korobovas, Aurimas Lankas, Edvinas Ramanauskas, Ričardas Nekriošius, Andrejus Olijnikas, Artūras Seja, broliai Maldoniai.
Bet iki šiol kito olimpinio čempiono nėra.
