Juliaus Kalinsko/15min.lt nuotr./Saulius Ritter ir Rolandas Maščinskas |
Lietuvos irkluotojai ir treneriai pripažįsta – kurti sėkmės receptą padėjo ir metus mūsų šalies rinktinę konsultuojantis italas Gianni Postiglione, treniruojantis Graikijos nacionalinę komandą. „Pasakyčiau taip: jis turėjo įtakos rezultatų gerėjimui, nors ir ne visas šimtas procentų yra G.Postiglione darbas. Mūsų treneriai irgi prie to prisidėjo“, – taip apie italo indėlį sako Lietuvos irklavimo rinktinės treneris Mykolas Masilionis.
Rinktinės konsultantas Lietuvoje negyvena. Su irkluotojais susitinka per tarptautines varžybas ir treniruočių stovyklas. „Dažniausiai mes skrendame pas jį. Žiemą stovyklaujame Graikijoje, nes Lietuvoje ežerai būna užšalę, tai jis mus tose stovyklose ir konsultuoja. Pagrindinė mūsų susitikimo vieta – Graikija ir tarptautinės varžybos, kurių per mėnesį būna kokios dvejos“, – pasakoja M.Masilionis.
Neseniai irkluotojų sezonas baigėsi. Naujajam jie ims ruoštis jau spalį. Tada G.Postiglione žada atvykti į Lietuvą. Šiek tiek pailsėjęs po sezono gimtajame Neapolyje, kuriame LTOK žurnalas „Olimpinė panorama“ ir užtiko trenerį.
– Kaip pradėjote bendradarbiauti su Lietuvos irkluotojais?, – paklausėme Gianni Postiglione.
– Per Europos čempionatą Varezėje 2012-ųjų rugsėjį sutikau Saulių Ritterį ir Rolandą Maščinską. Jie paklausė, ar negalėčiau jiems padėti pasiruošti Rio de Žaneiro olimpinėms žaidynėms. Mane sužavėjo jų ryžtas tapti geresniais irkluotojais ir dėl to nebijoti treniruotis ne Lietuvoje.
Neslėpiau nuo jų, kad esu labai užsiėmęs su Graikijos rinktine ir galėčiau padėti jų įgulai, bet ne visiems Lietuvos irkluotojams. Susisiekiau su Lietuvos irklavimo federacija, ketindamas aptarti olimpinės grupės subūrimo klausimus, ir generalinė sekretorė Inga Daukantienė paprašė manęs prisidėti prie moterų, jaunimo ir jaunių treniruočių priežiūros.
– Ar iki to laiko jūs ką nors žinojote apie Lietuvą ir jos irkluotojus?
– Labai daug apie Lietuvos irklavimą nežinojau. Mano patirtis remiasi tarptautiniu irklavimu. Svarbiausių žinių apie Lietuvą gaudavau iš Tarptautinės irklavimo federacijos Jaunimo komisijos nario Algirdo Raslano, kurį pažįstu jau daug metų. Išmokau Lietuvos irklavimo istoriją, kai susitikau su Lietuvos irklavimo federacijos nariais ir jos prezidentu Dainiumi Pavilioniu.
Kai mane pakviečia kita šalis, suprantu, kad ji turi sunkumų, kurių negali įveikti iš vidaus, todėl tikisi tai padaryti kažkam įsikišus iš išorės. Kartais geriau apie tą šalį žinoti mažiau, nes tada nebūni įsitraukęs į jokias vietines politikas. Esu tarptautinio irklavimo ekspertas ir tai man suteikia didelių galimybių kokybiškai padėti motyvuotiems irkluotojams.
– Ką dabar galėtumėte pasakyti apie Lietuvos irkluotojus, kokios jų stipriosios ir silpnosios pusės?
– Apie juos galiu kalbėti tik gerai, ypač po puikių rezultatų pasaulio čempionate Pietų Korėjoje. Vyrų dvivietė yra fiziškai
Donata Vištartaitė ir Milda Valčiukaitė (dešnėje) |
ir techniškai talentinga, bet jų yriai per varžybas galėtų būti ilgesni. Ateityje planuojame kartu pasiekti šį tikslą. Jie labai sąžiningai dirba per visas treniruotes ir yra pasiryžę tapti geriausi pasaulyje.
Moterų dvivietės įgulos narės Milda Valčiukaitė ir Donata Vištartaitė – labai talentingos, pasižymi puikia kraujotaka ir geru jėgos bei svorio santykiu. Jų irklavimo technika labai veiksminga, o tai tampa labai svarbiu veiksniu, jeigu irkluotojų ūgis mažesnis už varžovių.
Vienvietininkas Mindaugas Griškonis labai rimtai nusiteikęs, bet jis galėtų irkluoti geriau, jei būtų pastovesnis per treniruotes. Jis galingai kovoja su irklavimo milžinais, bet privalo irkluoti dar geriau, kad juos įveiktų.
Šioje komandoje negerai yra tai, kad, turint omenyje pasirengimą Rio de Žaneiro olimpinėms žaidynėms, jie per anksti laimėjo. Dabar varžovai sužinojo jų galimybes ir stengsis imituoti techniką, treniruočių programą, išstudijuoti strategiją. Mes negalime panaikinti pasaulio čempionato vaizdo įrašų, bet irkluotojai turėtų būti protingi ir laikyti savo pasirengimo metodus paslaptimi. Svarbu neatskleisti kitų trejų metų pasirengimo eigos, kaip tai buvo daroma man pradėjus konsultuoti patį pirmąjį sezoną.
– Pagrindinis jūsų darbas su Graikijos rinktine, bet turite skirti laiko ir lietuviams. Kaip į tai reaguoja graikai?
– Graikijos ir Lietuvos irklavimo federacijos sudarė sutartį. Graikijos federacija nori išplėtoti tarptautinį irklavimo centrą Atėnuose, o lietuviams žiemą reikia treniruotis Pietų Europoje tam, kad įgulos tinkamai pasiruoštų Europos čempionatui, vyksiančiam gegužės pabaigoje. Tai abiem šalims puikus sprendimas.
Kitas reikalas – mano laikas. Šiemet stebėjau ir Graikijos, ir Lietuvos įgulų treniruotes. Mano darbo sėkmė priklauso nuo to, kaip man pavyksta paversti patarimus irkluotojų rezultatais. Supratę mano pamokas jie tampa geresniais irkluotojais, palyginti su tais, kurie jų nesiklauso ar nesugeba prisitaikyti sau.
Visiems irkluotojams teigiamas šio bendradarbiavimo aspektas yra kokybė, kurios siekiama kasdien treniruojantis su stipriais varžovais. Iki šiol jokių konfliktų nekilo. Visi irkluotojai ir treneriai puikiai supranta darbo kartu naudą. O jei kokia bėda iškils, aš rasiu geriausią sprendimą.
– Kokios Lietuvos irkluotojų perspektyvos? Ar matote jaunimo, kuris ateityje įstengtų pakeisti dabartinius mūsų rinktinės lyderius?
– Manau, kad Lietuvos irklavimas turi didelį potencialą augti. Irkluotojai ir treneriai dar turi daug klausimų, susijusių su mano irklavimo technika, sistema dar nėra išplėtota. Bendradarbiauju su Lietuvos irklavimo federacija, kartu kuriame specialią sistemą, kuri padėtų išlaikyti kiek įmanoma daugiau lietuviškų irklavimo tradicijų. Labai daug bendrauju su treneriu Mykolu Masilioniu. Jis turi puikius pagrindus ir gali sėkmingai dirbti ateityje. Mano filosofija – padidinti olimpinę Lietuvos komandą. Federacijai reikėtų į ją įtraukti gerai tam pasirengusias asmenybes.
Plėtros koncepcija – tai ne kažkokių asmenų pakeitimas. Bet privalu suteikti progą tam, kuris jos nusipelnė. Nesutinku, kad reikia keisti žmones dėl jų amžiaus ar dėl to, kad apie juos sklinda prasti gandai. Norėčiau suprasti jų stipriąsias puses ir pamatyti, ar jie gali būti naudingi rinktinei. Komandai būtini stiprios valios nariai, gebantys dirbti ir bendradarbiauti tarpusavyje bei siekti to paties tikslo. Mums reikia tokių asmenybių.