Netikėtas blykstelėjimas
Kai atrodė, kad po svaiginančio praėjusio olimpinio ciklo šalies plaukimas išgyvena sunkias pagirias, o laikinai karjerą pristabdžiusi R.Meilutytė nusprendė pailsėti ir į pasaulio čempionatą nevykti, rodėsi, jog gausiausia per nepriklausomos šalies Lietuvos komanda Kanadoje pasmerkta tenkintis vidutiniokų vaidmenimis.
Tačiau dar šviežias Lietuvos plaukimo federacijos prezidentas Emilis Vaitkaitis tarsi burtininkas iš cilindro ištraukė auksinį triušį tuomet, kai to mažiausiai buvo tikimasi. „Laimingas Prezidentas!“ – po S.Bilio stebuklo Vindsore socialiniame tinkle „Facebook“ parašė E.Vaitkaitis.
Tiek jis, tiek mūsų šalies plaukimo aistruoliai jau spėjo priprasti, kad net valstybei neturint nė vieno pilnų matmenų šiuolaikinio baseino svarbiausiuose forumuose skambiai išnyra vienas ar kitas svečioje šalyje besitreniruojantis plaukikas.
Taip prieš ketverius metus buvo su Plimute gyvenusia R.Meilutyte, taip šiemet nuskambėjo Rolyje besitreniruojantis 23-ejų S.Bilis.
Pirmieji žingsniai – Panevėžyje
Pirmuosius savo nedrąsius žingsnius link pripažinimo S.Bilis žengė gimtajame Panevėžyje – mieste, kuris pastaraisiais metais išugdė kone pusę Lietuvos plaukimo rinktinės. Plaukti būsimą pasaulio čempioną išmokė mama, o pirmąja trenere tapo Židrūnė Budrienė.
Iš pradžių S.Bilis mokėsi „Žemynos“ mokykloje, vėliau Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazijoje. Kartu su Ina Paipaliene Ž.Budrienė treniravo ne tik Simoną, bet ir metais vyresnį jo brolį Justiną.
Vizualiai labai panašūs broliai buvo ilgai sujungti nepertraukiama gija. Karjeros pradžioje plaukimo specialistai Justiną netgi vadino talentingesniu plaukiku už jaunėlį, tačiau bėgant metams Simo talentas pradėjo skleistis vis ryškesnėmis spalvomis.
Kai broliams reikėjo rinktis, kur tęsti karjerą, būtent Ž.Budrienė paskatino brolius Bilius pasekti Mindaugo Sadausko pavyzdžiui ir vykti į JAV, kur sąlygos tęsti karjerą yra kur kas geresnės.
Justinui „Svajonių šalis“ didelio įspūdžio nepaliko ir jis grįžo į Lietuvą, tuo tarpu Simonas liko.
Išvykti mokytis į JAV buvo vienas sėkmingiausių mano gyvenimo sprendimų.
„Man JAV nepatiko ir aš nenorėjau grįžti, tačiau džiaugiuosi, jog dabar puikiai moku anglų kalbą, kuri gali praversti ateityje. Jeigu nori kažko ten pasiekti, tai pliaže gulėti jau negalėsi. Turi būti nusiteikęs ir pasiruošęs sunkiai dirbti“, – apie metus, praleistus kitapus Atlanto, yra sakęs pasaulio čempiono brolis Justinas.
„Amerikoje daug draugiškesni žmonės ir kitoks požiūris į bendravimą. Kalbant apie plaukimą, ten žymiai daugiau įrangos, trenerių personalo bei baseinų. Išvykti mokytis į JAV buvo vienas sėkmingiausių mano gyvenimo sprendimų“, – įsitikinęs S.Bilis.
Užtrukęs olimpinis debiutas
Nuo 2012 metų S.Bilis studijuoja Šiaurės Karolinos valstybiniame universitete. Būtent tais metais jis galėjo debiutuoti ir olimpinėse žaidynėse Londone.
Plaukimo specialistai mažai abejojo, kad tuomet perspektyvus aštuoniolikmetis įvykdys olimpinį normatyvą, tačiau iki išsvajoto žingsnio šiek tiek pritrūko.
Tačiau po ketverių metų į svarbiausią planetos sporto areną S.Bilis žengė su trenksmu. Nors šią vasarą Rio de Žaneiro olimpiadoje jis debiutavo nuviliančiai ir 100 m plaukimo laisvu stiliumi atrankoje tenkinosi tik 30-a vieta, po kelių dienų reabilitavosi su kaupu.
Plaukikas iš Panevėžio, patekdamas į 50 m plaukimo finalą, nustebino visus, kartu – ir save, ir užėmė 8 vietą.
Pakeliui į finalą S.Bilis du kartus gerino net 22 metus išsilaikiusį Raimondo Mažuolio Lietuvos rekordą (22,08 sek.): atrankoje nuotolį nuplaukė per 22,01 sek., pusfinalyje – per 21,71 sek.
Pažanga – jau po metų Amerikoje
Vis rimčiau apie savo karjerą kitapus Atlanto pagalvojanti R.Meilutytė turi iš tiesų labai gerą pavyzdį.
Būtent jau po metų, praleistų Amerikoje, 2013 metais S.Bilis į rinktinę sugrįžo padaręs iš tiesų didžiulę pažangą. Paties plaukiko teigimu, geresnių rezultatų siekti leido nauja motyvacija.
„Išvažiavau į Jungtines Valstijas, o ten laukė naujas treneris, nauji iššūkiai. Ten viskas buvo nauja, naujos sąlygos. Norėjau treniruotis, stengtis kuo daugiau“, – yra prisipažinęs S.Bilis.
S.Bilis jau penktus metus mokosi Šiaurės Karolinos valstybiniame universitete. Nors nuo šio rudens lietuvis jau negali ginti universiteto garbės JAV studentų pirmenybėse, universitetas toliau moka už jo mokslo technologijų ir visuomenės studijas.
Tačiau apie darbą pagal specialybę karjeros viršūnėje esantis panevėžietis dar bent ketverius metus tikrai negalvos. Pagrindinis S.Bilio tikslas dabar – 2020 metų Tokijo olimpinės žaidynės, kurioms jis turi laiko pasirengti dar ketverius metus.
Apie darbą pagal specialybę karjeros viršūnėje esantis panevėžietis dar bent ketverius metus tikrai negalvos.
Ruoštis joms lietuvis norėtų ten, kur ir susikūrė savo vardą – Jungtinėse Valstijose.
Tiesa, ar liks kitapus Atlanto, nemažai priklauso ir nuo paties S.Bilio rezultatų, o jie – kol kas tikrai džiuginantys.
Pagal JAV nusistovėjusią praktiką, šioje šalyje treniruotis ir dirbti gali tik tie asmenys, kurie padeda vietos jauniems sportininkams tobulėti.
Galima neabejoti, kad šią žiemą į Šiaurės Karoliną parvežęs pasaulio čempionato auksą ir bronzą S.Bilis žengė milžinišką žingsnį, jog liktų JAV bent jau iki Tokijo olimpinių žaidynių.
„Jei viskas gerai, rezultatai gerės, plauksiu iki Tokijo olimpiados. Plaukti norėčiau Amerikoje. Stengsiuosi pasilikti“, – apie savo planus kalbėjo S.Bilis.
Mokslus pavyksta suderinti
Tikėtina, kad į Rolį, kuriame įsikūręs nuo 1887-ųjų savo istoriją skaičiuojantis ir daugiau kaip 34 tūkst. studentų turintis Šiaurės Karolinos valstybinis universitetas, S.Bilis vėl sugrįš kaip ryški žvaigždė.
Jau po sėkmingo debiuto Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse savo olimpiečiui universitetas surengė pagerbimo ceremoniją stadione per čia vykusias amerikietiško futbolo rungtynes.
Pasak paties sportininko, jam suderinti mokslus ir sportą kol kas sekasi neblogai, o supratingi dėstytojai neretai leidžia už dėl varžybų praleistas paskaitas atsiskaityti vėliau.
Sportuoti Rolyje S.Bilis taip pat turi visas geriausias sąlygas – Šiaurės Karolinos universitetas turi du baseinus, puikų medicininį ir aptarnaujantį personalą.
Jungtinėse Valstijose panevėžietis jau spėjo pakeisti ir trenerį. Su mūsiškiu Rolyje dirbo Bobby Guntoro ir Toddas DeSorbo.
Universiteto moto yra „Think and Do“ (Galvok ir daryk). Būtent juo vadovautis S.Bilis stengiasi ir plaukimo takelyje. Tiesa, anot sportininko, daugiau galvoti reikia ne varžybų, o treniruočių metu, o per svarbiausius metų startus tiesiog pasiduoti instinktams.
Galbūt dėl šios priežasties S.Biliui bene vieninteliam iš mūsų plaukikų Rio olimpiadoje pavyko išvengti psichologinių problemų ir susidoroti su jauduliu.
Kūno piešiniai – su istorija
Lietuvos plaukimo gerbėjai jau pastebėjo, kad S.Bilis, panašiai kaip ir kitas plaukimo rinktinės lyderis Giedrius Titenis, yra neabejingas tatuiruotėms.
Panevėžiečio kūną jau puošia trys piešiniai ir panašu, kad ateityje jų gali būti dar daugiau.
Ant sportininko nugaros puikuojasi ąžuolo lapais išmargintas Lietuvos valstybės kontūras. Ją sportininkas pasidarė ne taip ir seniai, jau studijuodamas Jungtinėse Valstijose.
Kur kas anksčiau S.Bilio liemenį dešinėje pusėje papuošė milžiniška vilko galva. Vilkas yra Šiaurės Karolinos valstybinio universiteto simbolis, o šios aukštosios mokyklos sporto rinktinė turi „Wolfpack“ (liet. „Vilkų gauja“) pavadinimą.
Su universitetu ir jo plaukikų komanda susijusi ir trečioji S.Bilio tatuiruotė – kairįjį dilbį puošiantis rombas, bet, anot paties plaukiko, jos reikšmę žino tik jis pats ir „Wolfpack“ komandos draugai.
