Iškart po finišo Rio olimpiniame kanale sportininkai tapo kelis kartus labiau žinomi Lietuvoje. A.Lankas jau keletą kartų pasakojo istoriją apie ant krūtinės ištatuiruotą legendinio partizano Liongino Baliukevičiaus-Dzūko citatą: „... ir kas gi mus nugalės, jei mes mirti nebijome, jei mes nugalėjome mirtį... Dzūkas“.
„Ji man labai daug reiškia. Ir gyvenime, ir dėl to, kad senelis buvo tremtinys. Į šiuos žodžius įdėta labai daug širdies. Jie tinka ir mūsų dvivietei, gyvenimo būdui“, – aiškino A.Lankas.
Tatuiruočių vyrai turi ir daugiau. A.Lankui ant pilvo – sukryžiuoti irklai. Ant vieno – Lietuvos vėliava, ant kito – ąžuolo vainikas. Ant dešiniojo sportininko peties – Puma. Pirmoji tatuiruotė, padaryta dar 12-oje klasėje – ramybės simbolis.
Ant E.Ramanausko dilbio – didelė tatuiruotė, simbolizuojantį daug sportininko gyvenimo įvykių. Joje įpinta ir Lietuvos vėliava, ir vandens bangos. Ant kojos – vandens dievas Neptūnas.
Interviu ir sveikinimų gausybė ketvirtadienį sportininkų visai nenuvargino – jie tik plačiai šypsojosi, fotografavosi ir nuoširdžiai atsakinėjo į visus klausimus. Grįžus į Lietuvą dėmesio bus dar daugiau.
„Negalvoju, kad tapsime didelėmis žvaigždėmis. Labai smagu, kad tiek palaikymo, tiek sveikinimų, net nepažįstamų žmonių. Džiugu, kad visi džiaugiasi. Kaip bus toliau – pamatysime. Gal tai nebus paskutinis medalis“, – teigė E.Ramanauskas.
A.Lankas vylėsi, kad jų medaliai paliks žymą žmonių sąmonėje, pakels susidomėjimą jų sportu. Šiaulių miesto tarybos nariu taip pat esantis Aurimas norėtų ir geresnių sąlygų sportui, ir daugiau verslo dėmesio.
Kai 2012 metų žaidynėse Londone sidabro medalį vienvietėje iškovojo Jevgenijus Šuklinas, Lietuvos žiniasklaidoje skaitytojus šiurpino vaizdai iš olimpiečio gimtosios irklavimo bazės. Ne ką geresnes sąlygas turi ir šiauliečiai.
„Atvažiuokite pas mus, mes jums parodysime, – juokėsi A.Lankas. – Mūsų irklavimo bazė prieš 60 metų turbūt pastatyta. Daug kur maži miesteliai geriau susitvarkę nei mes. Tai priklauso ir nuo ES fonų, nes jie vysto mažų miestelių infrastruktūrą. Bet mes turime areną, turime baseiną šiokį tokį.
Labai smagu tiek palaikymo, tiek sveikinimų, net nepažįstamų žmonių. Džiugu, kad visi džiaugiasi.
Pripažinkime, baidarių ir kanojų irklavimas nėra labai populiari sporto šaka Lietuvoje. Gal J.Šuklino medalis, mūsų medaliai pakels, padidins žinomumą. Mažame mieste, palyginus su Vilniumi, gali sportininkai tapti olimpiniais prizininkais. Reikia tik darbo tam ir noro. Gal verslininkų dėmesį patrauksime, gal atvažiuos daugiau žmonių į Trakus žiūrėti Lietuvos čempionatų. Juk smagu praleisti laiką gamtoje.“
Rugsėjo 7-ąją 30-metį švęsiantis A.Lankas ir medalio iškovojimo dieną 31-erių sulaukęs E.Ramanauskas kartu – nuo vaikystės.
Abu irkluotojų turėjo savo šeimose. A.Lanko tėvas buvo treneris, o E.Ramanausko mama – pati irklavo. Tačiau abu teigė išbandę ir daugiau sporto šakų.
„Turėjau pasirinkimą, niekada nebuvo didelio spaudimo būtinai eiti į irklavimą. Metus lankiau ir imtynes. Tai buvo mano pasirinkimas. Tačiau vaikui vasarą niekur nėra smagesnio laiko nei prie vandens. Paskui atėjo Edvinas, dar keletas draugų“, – pasakojo A.Lankas.
Prieš beveik 20 metų nusprendė lankyti baidarių sporto treniruotes, o netrukus pasipylė pergalės ir medaliai.
„Bandžiau futbolą, imtynes, neužsikabindavau. Irklavime pirmais metais buvo pasižaidimas, bet po pusmečio, po žiemos, pradėjus labiau suprasti, kas tai per sportas, labai patiko. Tada pradėjome rimčiau treniruotis, ir jau pasipylė medaliai. Įvairių amžiaus grupių Lietuvos čempionatai, leimėdavome ir varžybas Baltijos šalyse. Tokia buvo pradžia“, – senus laikus atsiminė E.Ramanauskas.
Dabar sporto partneriai ir bičiuliai juokauja, kad vienas su kitu praleidžia daugiau laiko nei su savo žmonomis. Pirmą apdovanojimą vaikai kartu iškovojo dar 1998 metais. Būdami 18-os, 2003-aisiais, pasaulio U-18 čempionate užėmė 6-ąją vietą, tačiau po to irklus ilgam padėjo į šalį.
Atvažiuokite pas mus, mes jums parodysime. Mūsų irklavimo bazė prieš 60 metų turbūt pastatyta.
„Nesulaukėme dėmesio iš tuometinės baidarių ir kanojų irklavimo federacijos (toliau – BKI). Aš įstojau mokytis, Edvinas buvo emigravęs“, – pasakojo A.Lankas.
Sportininkai profesionaliai nesitreniravo apie 4-5 metus. Žinoma, abu sportuodavo, kartais kartu sudalyvaudavo varžybose. Tačiau pačio aukščiausio meistriškumo sportu to nepavadinsi.
Pastaruosius keletą metų jiems jau sekėsi geriau. Dalyvavo visose aukščiausio lygio varžybose, kur nuolat būdavo A finaluose. Tiek 2014, tiek 2015 metų Europos čempionatuose jie iškovojo bronzos medalius. Vis dėlto į Rio kelias nebuvo lengvas, teko įveikti papildomą atranką.
„Pasiruošimas prasidėjo nuo praėjusių metų gruodžio. Stovyklos, įtemptas sezonas. Iš pradžių rengėmės tik olimpinei atrankai, paskui jau žaidynėms“, – pasakojo A.Lankas.
Ar atostogaudami olimpiniai prizininkai plaukia baidarėmis? „Kodėl gi ne, jeigu kompanija gera. Mūsų gyvenimo būdas yra aktyvus, tad atostogos tikriausia bus sėslios. Pagulėti prie jūros, prie baseino. Aplankyti gražias vietas. Kažko labai aktyvaus neveiksime“, – planais dalijosi E.Ramanauskas.
Kokia ateitis laukia jau patyrusių ir į ketvirtąją dešimtį įžengusių sportininkų? Londono olimpinis prizininkas J.Šuklinas, kurį šiemet aplenkė Henrikas Žustautas, jau kalba apie karjeros pabaigą. Vis dėlto Edvinas teigė, kad jie dar apie tai tikrai nemąsto.
„Negali po medalių galvoti apie karjeros pabaigą. Baidarių sprinte daugiausia yra brandūs sportininkai. Jevgenijus gal dar iš tikro nebaigė, gal dar norės kažką pasiekti ir įrodyti. Iš esmės mes 4-5 metų pertrauką turėjome, o Jevgenijus atidavinėjo save sportui ir Lietuvai. Svarbiausia yra motyvacija ir noras – tada bus ir rezultatas. Mums noras visada buvo“, – teigė E.Ramanauskas.
