Į Daniją Lietuva išsiuntė visus pajėgiausius šalies atletus. 10 sportininkų delegacija Europos pirmenybių vietą pasiekė keturiomis skirtingomis kryptimis.
Australijoje pastaruoju metu sportavusi Rūta Meilutytė kartu su JAV studijas užbaigusiu Simonu Biliumi ir Povilu Strazdu į Daniją išskrido iš Vilniaus.
Vis didesnį svorį Lietuvos rinktinėje įgaunanti Inos Paipalienės grupė (Danas Rapšys, Andrius Šidlauskas, Deividas Margevičius ir Gytis Stankevičius) pirmenybėms ruošėsi Ispanijos aukštikalnėse ir į Skandinaviją leidosi tiesiai iš jų.
Vyriausias rinktinės narys Giedrius Titenis jau kuris laikas treniruojasi Austrijoje, o JAV gyvenantiems Ugnei Mažutaitytei ir Tadui Duškinui teko skristi per Atlantą.
Apie mūsų sportininkų startus ir uždavinius Kopenhagoje 15min kalbėjosi su Lietuvos plaukimo federacijos (LPF) prezidentu E.Vaitkaičiu.
– Į Kopenhagą atvyko visi pajėgiausi šalies plaukikai. Kokie federacijos lūkesčiai šiose pirmenybėse? – pradėjome pokalbį su LPF vadovu.
– Varžybos trumpame baseine, kad ir kokios jos svarbios bebūtų, niekada nebūna pagrindinis metų startas. Kopenhaga – taip pat ne išimtis. Tačiau, atmetus šią aplinkybę, tai – rimtos varžybos, vis dėlto Europos čempionatas. Nors pagal naujuosius Lietuvos sporto finansavimo kriterijus šalies Kūno kultūros ir sporto departamentas jį labai nuvertino, Danijoje varžysis beveik visi pajėgiausi Europos plaukikai. Konkurencija ir jėgų pasitikrinimas bus tikrai labai rimtas.
Jei mūsų tikslas būtų tik medaliai... Pasakysiu nekukliai – galbūt ne viską galėtume šluoti iš eilės, bet bent jau visuose finaluose tikrai mūsų sportininkai galėtų plaukti.
– Tiek prieš ketverius metus iš Herningo, tiek prieš dvejus iš Natanijos grįžote su apdovanojimais. Šiemet taip pat taikysitės į medalius?
– Jei mūsų tikslas būtų tik medaliai... Pasakysiu nekukliai – galbūt ne viską galėtume šluoti iš eilės, bet bent jau visuose finaluose tikrai mūsų sportininkai galėtų plaukti. Kai kuriuose galbūt net po du.
Bet šioms varžyboms keliame ir kitokius uždavinius. Pavyzdžiui, viena rinktinės trenerių I.Paipalienė su savo grupe jau kuris laikas dirbo Ispanijoje. Iš aukštikalnių mūsų plaukikai į Kopenhagą nusileido tik gruodžio 11-ąją. Bus labai įdomu žiūrėti, kaip šis efektas paveiks skirtingus sportininkus, kaip jiems pavyks adaptuotis.
T.Duškinas ir U.Mažutaitytė atskrenda iš karto iš Jungtinių Valstijų. Jiems taip pat, ko gero, reikės adaptacijos.
S.Biliui tokių problemų kilti neturėtų. Jis jau kuris laikas dirba Panevėžyje, sėkmingai išsprendė vasarą kamavusias problemas ir bus labai įdomu pažiūrėti, kokios yra formos.
Pasaulio čempiono titulas 25 metrų baseine įpareigoja. Iš Simono tikimės ir tikime. Norime, kad sportininkas reabilituotųsi po pasaulio čempionato ir sugrįžtų ten, kur jam ir vieta – galbūt ne ant prizininkų pakylos, bet labai arti jos.
Norime, kad S.Bilis reabilituotųsi po pasaulio čempionato ir sugrįžtų ten, kur jam ir vieta – galbūt ne ant prizininkų pakylos, bet labai arti jos.
– Buvote susitikę ir su iš Australijos sugrįžusia Rūta Meilutyte bei jos treneriu Pauliumi Andrijausku. Kokie geriausios Lietuvos plaukikės tikslai Kopenhagoje?
– Rūta su treneriu Danijoje ketina taikytis į visus tris medalius. Šiek tiek nerimą kelia tik tai, kad dėl ilgų kelionių, pasikeitusių laiko juostų bei klimato temperatūrų svyravimų sportininkė šiek tiek apsirgo.
Kelias dienas Rūta visiškai neplaukė vandenyje.
– Šie metai R.Meilutytės karjeroje išskirtiniai tuo, jog sportininkė kardinaliai vėl pakeitė aplinką ir išvyko treniruotis į Australiją? Ar plaukikė bei jos treneris patenkinti mėnesiais, praleistais Žaliajame žemyne?
– Buvo visko. Australijoje Rūta dirbo dviejose skirtingose vietose, su dviem skirtingomis komandomis. Treniruotės buvo daugiausia orientuotos į ištvermės ugdymą, nevengiama didelės apimties krūvių.
Mes į australus ilgus metus žiūrėjome kaip į pasaulio plaukimo etaloną, tačiau pamačius viską iš arti tenka daryti išvadą, kad mes nelabai ir prastesni – tiek pagal metodikas, tiek pagal specialistų kvalifikaciją. Žolė visuomet atrodo žalesnė kitame upės krante, bet stebuklų šiais laikais nebūna.
P.Andrijausko nuomone, molio, iš kurio būtų galima lipdyti aukščiausio lygio sportininkus, Lietuvoje netgi yra daugiau.
Rūta su treneriu Danijoje ketina taikytis į visus tris medalius.
– Reikėtų suprasti, kad Rūta į Australiją gali ir negrįžti?
– Tarp svarstytinų variantų Australija lieka. Taškų dar nesudėjome. Yra svarstymas, kad šioje šalyje sportininkai galėtų rengtis prieš pat Tokijo olimpines žaidynes. Laiko juosta tiek ten, tiek ten – vienoda. Belieka tik šiek tiek pakilti į viršų.
Kiek teko kalbėtis su šios šalies plaukimo specialistais, Australijos rinktinė prieš olimpines žaidynes ruošis būtent namuose. Treniruosis žemyno šiaurėje ir tuomet kils į Japoniją.
Australijos nebūtume bandę, jei nebūtume turėję ilgalaikių planų. Plaukimas – ne turizmas, neskrisi vien tam, kad pažiūrėtum į koalas ar kengūras.
Bandymų ir eksperimentų laikotarpis dar nesibaigė. Dar gryninamės kryptį ir kelią, kuriuo toliau šiame olimpiniame cikle eisime.
– Ar jau aiškios R.Meilutytės pasiruošimo gairės 2018-aisiais?
– Australijos variantą išbandėme, turime dar ir kitokių minčių, tačiau apie tai dar nenorėčiau kalbėti. Dabar svarbiausias tikslas – Europos čempionatas.
Žolė visuomet atrodo žalesnė kitame upės krante, bet stebuklų šiais laikais nebūna.
– Be sau įprastų 50 ir 100 metrų distancijų, R.Meilutytė Kopenhagoje plaukdama krūtine išbandys ir 200 metrų nuotolį. Tai eksperimentas?
– Tai pačios sportininkės sprendimas. Anot Rūtos, Australijoje treniruočių metu ji plaukdavo ne lėčiau nei vietos plaukikės, o kartais net jas pralenkdavo. Pavyzdžiui, mūsiškė treniruodavosi su Taylor McKeown, kuri Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse iškovojo bronzą.
Jeigu anksčiau R.Meilutytės pagrindinė distancija buvo 100 metrų, o pagalbinė – 50 m, tai dabar po truputį viskas keičiasi. 50 m – ir liks nepagrindine rungtimi, o štai į 100 ir 200 metrų bus kreipiama vis daugiau dėmesio.
Bandoma plėsti nuotolių spektrą. 200 metrų Kopenhagoje tikrai nebus eksperimentas, jame sportininkė žada kovoti. Galbūt iš pradžių ne dėl medalių, bet bent jau dėl vietos finale.
– I.Paipalienės treniruojami atletai į Kopenhagą skris kone tiesiai iš aukštikalnių. Nesibaiminate neigiamo efekto?
– Panašų eksperimentą jau esame turėję, tik tą kartą iš aukštikalnių mūsų sportininkai skrido į tarptautines varžybas Stokholme. Vyrai tuomet neblogai susitvarkė, bet Rūtai buvo gerokai sunkiau. Aišku, jai dar prisidėjo skrydis iš JAV per Atlantą.
Kartu su Ina Ispanijoje buvo ir mūsų masažuotojas bei medikas. Ispanijoje darbas vyko labai kryptingai ir ne tik baseine. Nuolat buvo tikrinamas sportininkų kraujas, daromi tyrimai. Šie rezultatai tarnaus ateičiai, kur kas svarbesniems startams. Bet neabejoju, kad ir Kopenhagoje mūsų sportininkai bus konkurencingi.
Australijos nebūtume bandę, jei nebūtume turėję ilgalaikių planų. Plaukimas – ne turizmas, neskrisi vien tam, kad pažiūrėtum į koalas ar kengūras.
– Iš I.Paipalienės ketverto tikimasi medalio?
– Su trenere apie tai nekalbėjome, bet ir taip visiems aišku, kad tiek I.Paipalienė, tiek jos plaukikai visada tikisi aukščiausių rezultatų. Galbūt apie tai nekalbama garsiai, tačiau tikimasi.
– D.Rapšys šiemet demonstruoja geriausius rezultatus karjeroje. Kaip sportininkui pavyksta išlaikyti tokį lygį visus metus?
– Danas net sezono pradžioje federacijos taurės varžybose sau neįprastus nuotolius plaukė fantastiškai. Tai buvo trečias rezultatas pasaulyje ir Europos čempionato medalio vertas rezultatas. Tai tik parodo šio sportininko rezultatą.
Visgi tiek pats Danas, tiek trenerė liko kiek nepatenkinti rezultatais pasaulio čempionate. Visas sezonas rodė, kad rezultatas Budapešte turėjo būti geresnis.
Tačiau tokiuose didžiuosiuose renginiuose sportininkų psichologijai nemažai įtakos turi ir komandos draugų pasirodymai. Vengrijoje jau čempionato pradžioje nuostabiai pasirodė A.Šidlauskas, pateko į finalą.
Panašus efektas buvo ir 2012-aisiais, kai Londone olimpinį auksą laimėjo Rūta. Su šiuo aukso medaliu visa mūsų rinktinė taip ir „nuplaukė“... Komandoje ta vidinė konkurencija visada jaučiasi.
Vengrijoje Danas savęs nerealizavo, tačiau ta pačia sportine forma vėl plaukė puikiai tiek varžybose Romoje, tiek Universiadoje.
Panašus efektas buvo ir 2012-aisiais, kai Londone olimpinį auksą laimėjo Rūta. Su šiuo aukso medaliu visa mūsų rinktinė taip ir „nuplaukė“...
– Budapešte startas nepavyko ir S.Biliui. Ar plaukikui pagaliau pavyko baigti mokslus Šiaurės Karolinos universitete?
– Į Lietuvą Simonas grįžo kiek anksčiau ir kurį laiką treniravosi gimtajame Panevėžyje. Džiaugiamės, kad savo studijas po pasaulio čempionato jis pabaigė. Pirmenybių metu jam teko laikyti kai kuriuos egzaminus, tad susikoncentruoti vien į plaukimą nebuvo lengva.
Universitetą jis baigė, bet klausimų dėl jo ateities dar yra nemažai. S.Bilio treneris Toddas DeSorbo gavo pasiūlymą iš Virdžinijos universiteto ir tapo plaukimo komandos vyriausiuoju treneriu.
Nepaisant šių pokyčių, tiek Simonas, tiek Toddas nori ir toliau dirbti kartu. Treneris norėtų ruošti mūsų sportininką iki Tokijo olimpinių žaidynių. Jų tikslas šioje olimpiadoje – medalis.
Tačiau, kol T.DeSorbo įsikurs naujoje vietoje ir galės pasikviesti savo sportininkus, gali užtrukti šiek tiek laiko. Pastaruosius kelis mėnesius Simonas dirbo su kitu treneriu, tačiau pagal tas pačias metodikas.
Buvome gavę vaizdo įrašus su jo plaukimais, daug bendravome su Simono tėvu. Jis neseniai dalyvavo ir kontrolinėse varžybose bei rodė rezultatus, kurie yra labai panašūs į tuos, kurie buvo prieš „auksinį“ pasaulio čempionatą.
Nors prieš dvejus metus Natanijoje jam pavyko laimėti bronzą, plaukimas „trumpajame“ vandenyje nėra jo arkliukas.
– Pasaulio čempionu Simonas tapo būtent 25 metrų ilgio baseine. Sportininkus jis tinka labiau?
– Nepasakyčiau. S.Bilis gerai jaučiasi tiek ilgame, tiek trumpame. Nemanau, kad jam įtakos turi baseino ilgis. Tai yra laisvas stilius, sprintas. Distancija trumpa, žaibiška – jei nori kažką joje pasiekti, į visumą turi sukristi daug aplinkybių.
– Ko Kopenhagoje galima tikėtis iš Giedriaus Titenio?
– Turiu prisipažinti, jog su Giedriumi asmeninio kontakto per šiuos mėnesius buvo mažiausiai. Nors prieš dvejus metus Natanijoje jam pavyko laimėti bronzą, plaukimas „trumpajame“ vandenyje nėra jo arkliukas.
Tačiau G.Titenis yra labai subrendęs plaukikas, o metams bėgant vis labiau pradeda žaisti ir technikos elementai. Iš rezultatų matome, kad sportininkas vis labiau prisijaukina ir 25 metrų baseiną.
Giedrius visada buvo profesionalas, puikiai suprantantis savo vietą rinktinėje. Jis puikiai suvokia, kad konkurencija su A.Šidlausku tampa vis aršesnė. Taip, kol kas Andrius aplenkė Giedrių tik kartą, tačiau ši mikrodvikova bus labai įdomi.
– Federacijos vadovus tokia stipri konkurencija turbūt tik džiugina?
– Be abejonės. Visuomet ten, kur yra konkurencija, ten bus ir rezultatas. Budapešte Giedrius pripažino pralaimėjimą, bet pasveikino tiek trenerę, tiek Andrių su puikiu rezultatu. Sporte taip jau būna. Žmogiškumas čia yra nemažiau svarbus nei rezultatas.
