Nuo darbų su dviem žinomais mūsų šalies plaukikais – iki vadovavimo visai rinktinei.
Pastaruosius kelerius metus Paulius Povilionis buvo Dano Rapšio ir Andriaus Šidlausko treneris, drauge su iš Palangos strategavusia Ina Paipeliene.
Pamažu 28 metų šiauliečio atsakomybių ratas prasiplėtė.
Nors oficialiai Lietuvos plaukimo rinktinės treneriu P.Povilionis turėtų būti patvirtintas artimiausiame federacijos vykdomojo komiteto posėdyje, realiai nuo rugsėjo jis jau yra atsakingas už visą komandą.
O ji gražiai išaugo. Gruodžio 10–15 d. pasaulio čempionate Budapešte startuos dvylika Lietuvos plaukikų, tarp jų ir keturios plaukikės – didžiausias moterų skaičius per šalies plaukimo istoriją.
Suprasti akimirksniu
- Daugiau nei 5 tūkstančius žiūrovų talpinančioje „Duna“ arenoje startuos visi Lietuvos plaukimo lyderiai – Rūta Meilutytė (50 ir 100 m krūtine), Danas Rapšys (200 ir 400 m laisvu st. bei estafetėse), Kotryna Teterevkova (50, 100 ir 200 m krūtine), Andrius Šidlauskas (50, 100 ir 200 m krūtine), Tomas Navikonis (100 m laisvu st. ir estafetėse) ir Tomas Lukminas (estafetėse).
- Čempionate taip pat dalyvaus perspektyvūs Lietuvos plaukikai: Europos čempionato prizininkai Kristupas Trepočka (4 × 200 m laisvu st.), Tajus Juška (50 m laisvu st., 50 m peteliške ir estafetėse), Mantas Kaušpėdas (50 ir 100 m nugara), Smiltė Plytnykaitė (50, 100 ir 200 m laisvu st., 50 m peteliške), taip pat Justine Murdock (50, 100 ir 200 m nugara) ir Evaldas Babakinas (200 m nugara).
Apie Rūtos Meilutytės, Kotrynos Teterevkovos, D.Rapšio, A.Šidlausko ir kitų mūsų plaukimo talentų perspektyvas pasaulio čempionate bei opų klausimą dėl rusų antplūdžio varžybose Vengrijoje – pokalbis su P.Povilioniu.
– Pauliau, kaip sekasi tvarkytis su naujomis atsakomybėmis plaukimo rinktinėje?
– Pernelyg kažkas stipriai nesikeičia, gal tik pareigos skamba garsiau.
Visgi, pastaraisiais metais rinktinė neturėjo vyr. trenerio, buvo sporto direktorius (Justas Achramavičius), aš dirbau su Danu ir Andriumi, aukščiausio lygio plaukikais, o prie jų prisidėdavo ir daugiau norinčių, tad tai buvo ir mano atsakomybė.
– Koks jūsų paties kelias plaukime?
– Nebuvau geras plaukikas, bet jau lankydamas plaukimą Šiauliuose norėjau būti treneriu, nes visada daugiau klausinėdavau, kaip viskas turi vykti, nei pats plaukdavau.
Paskui toks noras buvo pradingęs, stodamas studijuoti buvau įrašęs trenerio specialybę trečiu ar ketvirtu pasirinkimu, bet galiausiai įstojau į Lietuvos sporto universitetą.
Iš pradžių darbavausi treneriu Kaune, paskui išvažiavau pasipraktikuoti į Izraelį, ten per metus susipažinau su daug tarptautinio lygmens trenerių, užmezgiau ryšius. Grįžęs į Lietuvą, pradėjau talkinti mūsų rinktinės plaukikams. Covid-19 laikotarpiu, kai plaukikai treniravosi „burbule“, teko padirbėti su visomis amžiaus grupėmis.
Federacijai pasiūlius kaupti patirtį, važiavau į porą čempionatų, o paskui, kai trenerė Ina negalėjo pilnai treniruoti Dano ir Andriaus (prieš kelerius metus Ina Paipelienė iš Panevėžio persikėlė dirbti į Palangos baseiną, red.), dirbu su jais gal trečius metus, o prie rinktinės esu dar kiek ilgiau.
– Ar tarp plaukimo trenerių Lietuvoje ar pasaulyje turite sektiną pavyzdį?
– Taip, tai Ina Paipelienė, su kuria darbavausi. Ji – didelis autoritetas, aukščiausias lygis. Galima palyginti ir su užsienio specialistais, bet galiausiai jos patirtis ir rezultatai kalba patys už save.
– Kokia jūsų treniravimo filosofija ir požiūris?
– Svarbu prisitaikyti prie sportininko ir padėti jam atsiskleisti. Niekada nepasieksi rezultatų iš vadovėlio. Viskas ateina per patirtį, man gal buvo lengviau, nes galėjau semtis jos drauge su trenere Ina.
Plaukime negali dirbti kaip robotas ir laikytis tik savo nuostatų. Pastebėjus kažkokius negerus dalykus, stengiesi ištaisyti, prisitaikyti prie sportininkų.
– Šiemet su D.Rapšiu ir A.Šidlausku persikėlėte iš Vilniaus į Kauną. Kaip atsiliepė aplinkos pasikeitimas?
– Jiems didelio skirtumo nėra, didesnis pokytis tikriausiai jų antrosioms pusėms.
Plaukikai žino savo darbą, ką reikia daryti, sąlygos yra geros, o ar jos yra Vilniuje, ar Kaune, – ryškaus skirtumo nėra. Galbūt į mažesnius miestelius persikelti nenorėtų, bet dabar viskas tikrai patogu. Galime treniruotis ir „Žalgirio“, ir Girstučio baseinuose, pietaujame Nemuno saloje, turime Kaune ir kineziterapeutą.
Šiemet bene pirmąsyk prieš čempionatą ruošėmės Lietuvoje. Įprastai vykdavome į aukštikalnes (Ispanijoje), bet šįkart Danas ir Andrius dar varžėsi rudenį pasaulio taurės varžybose, tad norėjosi, kad jie kažkiek pabūtų namie, nes olimpinis sezonas ir taip buvo ilgas bei sudėtingas.
– Dabar vyksiantis pasaulio čempionatas – labiau sezono pabaiga ir naujo sezono pradžia?
– Tarsi sezono pabaiga, bet didelės dalies olimpinėse žaidynėse startavusių sportininkų nebus, nes jie ilsisi. Bet nemažai bus tokių, kurie nepateko į olimpines žaidynes, jie dabar turės progą parodyti ką nuveikė per 2024 metus.
– Praėjusiame pasaulio čempionate Australijoje startavo tik 3 Lietuvos plaukikai, dabar net 12. Kaip komanda taip išaugo?
– Svarbus ir vietos klausimas – nuskristi į Budapeštą daugiau pigiau nei į Melburną.
Be to, mūsų jaunieji plaukikai pernai dar nebuvo įvykdę normatyvų.
– Kaip pastaruoju metu atrodo Rūta Meilutytė, pernai laimėjusi auksą Melburne 50 m krūtine rungtyje, o po olimpinių žaidynių niekur nestartavusi?
