Tadui Duškinui tai nėra pirmasis pasaulio plaukimo čempionatas, bet anksčiau jis plaukdavo pats.
29 metų kauniečiui iki šiol priklauso 50 m peteliške Lietuvos rekordas, ne vienerius metus būdamas stipriausiu šalies plaukiku peteliške jis atstovavo šalies rinktinei ir per estafečių varžybas.
Dabar Fukuokoje jis jau dažniau sako ne „aš“, o „mes“, tarsi plaukdamas su Rūta Meilutyte drauge, nes pavasarį tapo jos treneriu, kovo mėnesį sulaukęs Lietuvos plaukimo žvaigždės žinutės ir paprasto, bet netikėto klausimo: „Gal sutiktum mane treniruoti?“
Kauno „Žalgirio“ baseine dirbantis T.Duškinas nustebo, nes jo trenerio kelias dar nėra ilgas.
Tačiau prieš ketverius metus plaukiko karjerą baigęs 29 metų kaunietis yra studijavęs Arizonos universitete, kur jo treneriu trejus metus buvo garsusis Bobas Bowmanas – tarp šio amerikiečio auklėtinių yra buvęs Michaelas Phelpsas, o dabar pasaulio čempionate plaukia legendinio amerikiečio pasaulio rekordą pagerinęs prancūzas Leonas Marchand'as.
Dabar T.Duškinas džiaugiasi galimybe Fukuokoje bendrauti su B.Bowmanu ir kitais treneriais, o dar labiau – savo globojamos plaukikės rezultatais.
R.Meilutytė jau nustebino Lietuvą, dominuojančiu plaukimu 100 m krūtine finale, kai aukso medalį laimėjo ypač didele persvara prieš tituluotas varžoves.
Pasaulio plaukimo čempionato laikrodžiui tiksint link finišo, ateina dar viena galimybė užlipti ant garbės pakylos.
Šeštadienį prasideda 50 m krūtine rungtis, kurioje 26 metų plaukikė jaučiasi dar stipresnė.
Suprasti akimirksniu
- Pernai vasarą būtent 50 m sprinto lenktynėse pasaulio ir Europos pirmenybėse Rūta sužibo aukso apdovanojimais.
- Gruodį 25 m baseine vykusiame planetos čempionate net pagerino pasaulio rekordą.
Apie planetos čempionato aktualijas, kelią link pasaulio čempionato ir darbo su R.Meilutyte ypatumus 15min kalbėjosi su T.Duškinu.
– Šiais metais Rūta nesivaržė daug varžybų, ar nustebino, kaip ji startavo pasaulio čempionate?
– Kai išvydau, kaip Rūta praplaukė pirmadienį, supratau, kad medalis – aukso ar kitoks – turėtų būti ir finale. Tikėjome, bet labai tyliai, nes nutinka visko – pasitaiko diskvalifikacijų, finale ir įtampa būna didesnė.
Aišku, įspūdinga – rezultatas vienas geriausių per pastarąjį dešimtmetį, pasaulio čempionės titulas, net iki pasaulio rekordo nedaug trūko. Nudžiugino taip stipriai, kad turbūt prireiks laiko įsisavinti šį pasiekimą.
– Iš šalies atrodė kaip tobulas plaukimas. Turbūt taip ir buvo, jei tai – aštuntas rezultatas per visą rungties istoriją, ar ne?
– Tobulai niekada nebūna, bet buvo tikrai arti to, ką Rūta gali padaryti.
Ji ne pirmą kartą tokio lygio varžybų finale. Pati sakė, kad susitvarkė su įtampa ir tai matėsi: džiugu, kad viskas susiklostė taip, kad klaidų nepadarė. Aukščiausio lygio profesionalė, iš jos to ir galima tikėtis.
– Labiausiai nustebino, kad Rūta laimėjo ypač didele persvara. Žinoma, tai ir dėl pačios ypač aukšto lygio rezultato, bet ir pagrindinės varžovės šįkart plaukė šiek tiek lėčiau – pavyzdžiui Lilly King, kuri prieš kelias savaites JAV atrankoje buvo pasiekusi geriausią sezono rezultatą. Ar varžovės prasčiau susitvarkė su finalo įtampa?
– Sunku pasakyti, bet visa JAV komanda atvažiavo nevisiškai idealios sportinės formos. Amerikiečiai kol kas nepasiekia tokių rezultatų, kokiais įprasta dominuodavo pasaulio pirmenybėse. Dabar Australijos plaukikai labiau ryškūs. Sunku pasakyti, kas tai lemia: galbūt JAV atrankos varžybos per anksti įvyko, o gal aklimatizacija Japonijoje atsiliepė. Bet kuriuo atveju, mums tai buvo naudinga.
– Rūtai tik pusės sekundės trūko iki pasaulio rekordo (1 min. 4,13 sek. – nuo 2017 m. priklauso L.King), trijų dešimtųjų sekundės dalių iki asmeninio rekordo (1 min. 4,35 sek.) buvusio pasaulio rekordo 2013 m.).
– Pastarąsias porą savaičių mačiau, kad ji plaukia tokiu tempu, kad galima buvo nujausti, kad taip gali būti. Tačiau stengiausi neįsisvajoti ir tyliai dirbti toliau. Prieš tai poroje varžybų plaukė per 1 min. 6 sek., o tai beveik pora sekundžių prasčiau, nei pavyko pasaulio čempionate. Tad didelio užtikrintumo nebuvo. Jis atsirado po atrankos plaukimo, gal net po pirmosios distancijos dalies, pasimatė, kad viskas bus gerai.
– Kaip pavyko sunaviguoti sportinę formą ir užlipti į patį piką, pamenant, kad Rūta ilgiau atostogavo nei kiti rinktinės plaukikai?
– Per tuos kelis mėnesius, kai dirbome kartu, aš ir stengiausi akcentuoti aerobinę dalį, kad užtektų ištvermės 100 m distancijai.
Ji visada pajėgi plaukti labai greitai, tad 50 m rungtyje neturėtų kilti didesnių bėdų. Bet mes palaikėme aerobinio pasirengimo lygį ir 100 m rungčiai. Tai atsipirko.
– Koks buvo treniruočių intensyvumas? Pernai prieš svarbiausias varžybas Rūta mėgo sakyti, kad yra pasirengusi 50 proc. ar panašiai. Tai skambėjo tik pusiau rimtai, bet akivaizdu, kad ji ieškojo balanso, kaip pasiruošti neišsunkiant savęs visiškai.
– Mes negalėjome sukurti didelio kilometražo, nes ji treniravosi viena. Ilgesnį laiko periodą plaukioti vienam yra sunku, tad stengėmės treniruotes rengti trumpesnes, bet efektyvesnes. Koncentravomės į kokybę, o ne kiekybę, ne į nuplauktus kilometrus.
Trumpai apibūdinant: apšylame, įvykdome pagrindinę užduotį, atsimaudome, o tada – namo ilsėtis. Kai tai supratome, treniruotėse eidavome prie reikalo iškart.
Vis dėlto, su Rūta yra šiokių tokių interpretacijų. Ji yra ypatingas žmogus ir ypatinga sportininkė. Tad ir planas nestandartinis. Man reikėjo prisitaikyti tuos kelis kartus, kai ji pavėluodavo, ar neišsimiegodavo, ar praleisdavo kai kurias treniruotes.
Tokių dienų tikrai buvo. Tačiau įprastai per savaitę 2–3 kartus rengdavome po dvi plaukimo treniruotes per dieną, o kitas dienas treniruodavomės po sykį.
– Lietuvos čempionatą šiemet R.Meilutytė praleido dėl nugaros skausmų. Ar jie netrukdė pasirengimui?
– Nugaros problemų buvo, bet per mėnesį jos praėjo, kai dirbome ir su kineziterapeutais ir su masažistais. Rūta anksčiau buvo patyrusi nugaros išvaržą, ir tai, matyt, atsiliepė.
Paskui sezono metu jau išlįsdavo tik minimalios bėdos: tai kirkšnis, tai petys, tai nugara. Traumelės sportininkų gyvenime kaip duona, jų buvo, bet netrukdė. Aišku, treniruotes reikia lipdyti atsižvelgiant, ką gali padaryti, kad nebūtų blogiau.
– Kaip sutikote treniruoti tokią tituluotą sportininkę, po to, kai pernai ją treniravo iš pradžių jūsų mama Rasa Duškinienė, o paskui tuometinis rinktinės treneris Žilvinas Ovsiukas?
– Buvo nuostaba ir pačiam, kai kovo mėnesio pabaigoje Rūta parašė žinutę: Gal norėtum mane treniruoti? Aš likau nustebęs, bet pasikalbėjome, apsitarėme šiokias tokias sąlygas. Daug metų esame gana geri draugai, tad norėjome, kad darbas nepaveiktų draugiškų santykių. Vis dėlto, trenerio ir sportininko santykiai gali atsiliepti, tad susigalvojome taisykles, susidarėme planą. Po truputį lipdėme ir lipdėme, kol nuėjome iki medalio (šypsosi).
– Kaip manote, kodėl Rūta pasirinko būtent jus?
– Gal ji norėjo neutralaus žmogaus, kuriuo galėtų pasitikėti, su kuriuo galėtų būti nuoširdi, pasikalbėti ne tik apie plaukimą, bet ir apie asmeninius dalykus. Pusiau treneris, pusiau terapeutas, pusiau draugas – manau, kad visuma ir padėjo išlaikyti gerą emocinį ir psichologinį lygį. Ir varžybose stengiausi nesudaryti spaudimo, žinodamas jos charakterį ir būdą, kaip ji įsivaizduoja trenerį. Stengiuosi neparodyti įtampos, nors ji visada yra. Kol kas viskas gerai.
– Ar treniruodamas Rūtą pažinote ją kaip auklėtinę kitokią nei tą, kuri buvo bendražygė plaukimo rinktinėje?
– Tais laikais buvo sunku ją perprasti. Ji buvo uždara. Mėgo gyventi savame pasaulyje.
Gal ir dabar galima sakyti, kad gyvena savame pasaulyje. Vienintelis pokytis, kad dabar ji plaukia iš malonumo, iš to, kad nori tai daryti, niekas jos neverčia. Ji stengiasi mėgautis, o aš stengiuosi palaikyti, kad ir koks rezultatas bebūtų.
– Tai lengva pasakyti, bet sunkiau padaryti. Ir šiuo metu pasaulio čempionatą praleidžia bent kelios plaukimo žvaigždės, kurios yra patyrusios psichologinių duobių. Kaip pavyksta su tuo susidoroti jums, gal prisideda ir sporto psichologija?
– Iš tiesų sporto psichologais dabar remiasi didžioji dalis sportininkų.
Manau, reikalingas gebėjimas atsiriboti nuo sporto, pailsėjimas nuo įtampos, nuo ištisinio varymo per treniruotes, nes tai alina. Visuotinis dėmesys irgi dažniausiai situacijos nepalengvina. Daug kas nori parašyti, paskambinti, galiausiai tai gali užgožti asmenybę. Tačiau pailsėjus, dažniausiai grįžtama plaukti.
Manau, kad turėtų grįžti ir Adamas Peaty, ir Chadas le Closas. Girdėjau, kad į treniruotes grįžta Caelebas Dresselis. Jie pailsi ir grįžta, geriau suvokę save ir savo patirtis bei supratę, ką reiktų daryti toliau, kad tęstų mylimą veiklą.
– Koks jūsų receptas atėjus svarbiausioms varžyboms? Ką pasakote, kai įtampa pakyla aukščiausiai?
– Būna terapinių seansų-pokalbių, bet pačių varžybų metu stengiamės labai daug nešnekėti. Kaip buvęs sportininkas aš suprantu, kad varžybos yra aukščiausio lygio įtempta aplinka. Ypač pasaulio čempionatas. Todėl ir aš nebemotyvuoju ir nebekurstau. Tiesiog linkiu „eiti ir pasilinksminti“. Mes sumušame delnais ir einame plaukti.
– Ar 50 m krūtine rungtyje Rūta turi ne mažiau galimybių laimėti?
– Reikia pastuksenti į medį, bet jei nieko neatsitiks, – turėtų būti gerai. Nesinori prisikalbėti, bet turėtų būti gerai.
Suprasti akimirksniu
- 50 m atranka ir pusfinalis – šeštadienį
- 50 m krūtine finalas – sekmadienį
– Kokia aplinka supa Fukuokoje: ar viskas sklandu čempionate?
– Maistas geras, nors prieš tai buvus ir stovykloje Hirošimoje tie patys tiekiami patiekalai gana greitai pabodo ir kartais teko paieškoti, kur galima pavalgyti mieste. Turbūt kas antrą dieną vis eidavome pabandyti kažką iš vietos virtuvės.
Pasaulio čempionatas aukščiausio lygio, gal tik sporto salės trūksta. Tiek mes, tiek kitų šalių plaukikai turi eiti į privačią salę ir mokėti pinigus, kad galėtų pasidaryti elemantariausius pratimus, mankštą. Tai vienas iš minusų, bet žmonės labai malonūs.
Fukuokoje – karšta. Šiandien buvo iki 35 laipsnių pakilę lauke. Baseine oras kondicionuojamas, ten viskas gerai.
– Pasaulio čempionate jau pagerinti keli rekordai, bet kai kurioms žvaigždėms, kaip Davidas Popoviči, varžybos nesiklosto. Į ką jūs atkreipėte dėmesį?
– Gal keistai nuskambės, bet tai eilinis pasaulio čempionatas – visada kažkas suplaukia, o kažkas – ne. Keli pasaulio rekordai – to galima buvo tikėtis. Gal labiau nustebino amerikiečių prastesnis pasirodymas ir australų pakilimas.
Man pačiam labai patinka kalbėtis su kitais treneriais. Tarp jų ir Bobu Bowmanu – savo buvusiu treneriu.
Jam labai džiugu, kad kaip buvęs jo auklėtinis dabar pats treniruoju ir jau turiu galimybę dirbti aukštame lygyje. Smagu.
– Iki šiol derinote pareigas Kauno „Žalgirio“ baseine. Galbūt toliau dirbsite tik su R.Meilutyte?
– Kol kas derinu darbus, nes turiu tikslų ir įsipareigojimų Kauno „Žalgirio“ plaukimo akademijoje. Rūta pasirodė viduryje sezono, tad ir aš nenorėjau pasitraukti nuo darbų akademijoje, kur matau ilgalaikę perspektyvą. Kol kas derinome ir viską pavyko suderinti, juo labiau kad ir baseino vadovai labai padėjo, norėdami matyti Rūtą „Žalgirio“ baseine ir sudarydami mums sąlygas dirbti drauge – kartais kai dėl Rūtos treniruočių negaliu vesti įprastų pratybų, mane pakeičia kuris kitas treneris.
O kaip bus po pasaulio čempionato, dar neaišku, dar nekalbėjome apie tai. Tad iš pradžių praplauksime, grįšime, pailsėsime, o tada su Rūta susikontaktuosime ir pasidėliosime ateities planelį.