Kažkur tarp jų – ir išskirtinė Augusto valtis. Ji sunkesnė ir trumpesnė, kaip ir ant jos sudėti, dar prieš valandą Danės upę skrodę, irklai. Augusto valtis pritaikyta jo negaliai – jis jau daugiau nei trejus metus nevaldo kojų.
Augustas Navickas yra pirmasis ir vienintelis Lietuvos parolimpietis irkluotojas. Su šiuo sportu jis augo nuo mažens, daug treniravosi ir prieš lemtingą stuburo traumą. Tačiau gyvenime pasitaikiusius sunkumus Augustui pavyko įveikti savo ryžtu sportuoti ir žinojimu, kad šalia visada yra palaikantys artimieji. Jam šių metų gegužės pabaigoje buvo įteiktas vardinis kvietimas į Rio de Žaneiro parolimpines žaidynes.
Iššūkis sau
Tai yra žiauriai sunkus sportas, ištvermės sportas. Ir skausmo sportas.
„Tai yra žiauriai sunkus sportas, ištvermės sportas. Ir skausmo sportas“, – ramiai pasakodamas apie krūvius, kuriuos tenka iškęsti irkluojant, Augustas net nusišypso. Šiam dvidešimt šešerių metų sportininkui, atrodytų, nėra tekę susidurti su niekuo, kas jį palaužtų. Į visas gyvenimo jam mestas negandas Augustas reaguoja vadovaudamasis šaltu ir ramiu protu. Šis parairkluotojo bruožas tapo akivaizdus vos su juo susipažinus. Treniruotėse Augustas susikaupęs, nedaugžodžiauja ir visada į klausimus atsako ramiu tonu.
Kiekvieną dieną besiruošdamas parolimpinėms žaidynėms Augustas treniravosi du kartus. Jei oras tinkamas – savo automobiliu, pritaikytu jo negaliai, jis atvykdavo į Klaipėdos irklavimo bazę, kantriai palaukdavo, kol pagalbininkai jam išnešdavo valtį, ir iš savo vežimėlio rankomis persikeldavo į ją.
Jei oras prastas, jį visada galima rasti sporto salėje, prie valties yrimą atkartojančio treniruoklio, kur Augustas ryžtingai treniruoja savo raumenis. Daug kas Augusto treniruotėse priklauso nuo minėtųjų pagalbininkų, kurie nėra samdomi, ir viską lemia tik jų pačių gera valia bei noras padėti. Kadangi tokiai pagalbai pinigų nėra, padėti Augustui išlipti ir įlipti į vežimėlį, nunešti jo valtį bei irklus ir pasitikti jį atplaukiantį tenka Klaipėdos irklavimo bazės sargui ir dar vienam darbuotojui.
Tai tiesiog iššūkis, norisi pasiekti tikslus, vis gerinti savo rezultatą, stiprėti. Pasiekti tą ribą ir ją peršokti, ir vis toliau, toliau.
„Tai tiesiog iššūkis, norisi pasiekti tikslus, vis gerinti savo rezultatą, stiprėti. Pasiekti tą ribą ir ją peršokti, ir vis toliau, toliau“, – savo siekį nuolat gerinti rezultatus apibūdina Augustas. Nors šiais metais jis bandė perkopti parolimpinio irklavimo atrankos barjerą, tačiau didelis nuovargis ir persitempimas jam pakišo koją. Gavęs vardinį kvietimą ir ramiai jį priėmęs, Augustas toliau intensyviai ir atkakliai stengėsi gerinti savo rezultatus. „Irklavimas moko disciplinos. Buvau tinginys, ir dabar save tokiu laikau, nes kartais sunku atrasti motyvacijos, bet ta disciplina yra. Žinau, kad gali būti geriau, kad galiu daugiau.“
Pakeisti gyvenimą
Šiuo metu Augustas gyvena Klaipėdoje su savo mergina Ema, o jų butas – it taiklaus komiko pavadintoje – Irklų gatvėje. Tačiau kad ir kaip ironiškai skambėtų, tai tėra dar vienas įrodymas, kad beveik viskas Augusto gyvenime šiuo metu yra susiję su sportu. Net jo namuose sunku rasti kampą, kuris nebūtų pažymėtas irklavimo: viename – Augusto nuotraukos, kuriose galima įžiūrėti šį plačiai besišypsantį šviesiaplaukį vaikiną savo valtyje, kitame – kompaktiškas irklavimo treniruoklis, toks, su kokiu Augustas treniruojasi sporto salėje. Tačiau sportas tokią vietą gyvenime užėmė ne visada, o kažkada jo trūkumas privertė ieškoti pokyčių. Pastarieji Augustui kainavo galimybę vaikščioti.
Prieš ketverius metus gyvendamas nuomojamame bute Klaipėdoje ir praleisdamas daug laiko sėdimame darbe, Augustas pastebėjo, kad priaugo svorio. Jis iš karto ėmėsi ieškoti sprendimo ir galiausiai nutarė išsikraustyti pas močiutę į kaimą, kur galėtų daugiau sportuoti. Vieną dieną sumanęs pasivažinėti kalnų dviračiams paruošta trasa Augustas neišlaikė dviračio ore ir nukrito ant jo vairo. „Trumpam praradau sąmonę, po minutės atsibudau ir pajutau, kad nejudinu kojų. Šoko būsena, bet viskas iškart buvo aišku“, – pasakoja jis. Greitoji Augustą nuvežė į Šiaulių ligoninę, kur jis praleido naktį prieš operaciją Kauno klinikose. Gydytojų diagnozė – stuburo lūžis.
„Išvažiavau pakeisti gyvenimo ir jisai pasikeitė. Ir nors dabar nevaikštau, sėdžiu neįgaliųjų vežimėlyje, esu tikrai laimingesnis nei buvau iki tos traumos“, – užtikrintai sako Augustas žvilgteldamas į savo merginą. Su Ema Augustas susipažino iš karto po traumos, mat Ema buvo jo kineziterapeutė. Drauge jie jau spėjo nemažai pakeliauti, apsigyventi kartu ir įkurti neįgalių sportininkų asociaciją „EJNA“. Augustas pripažįsta, kad ši draugystė jam padėjo rasti gyvenimo kelią, kuris ne tik sveikesnis, bet ir daro jį laimingesniu žmogumi: „Kažkaip atsirado tikslai, grįžo sportas, turiu antrą pusę, esam laimingi ir sveikai gyvenam. Ir požiūris į gyvenimą, ir suvokimas gyvenimo – viskas pakito.“
Girdint šią porą, pasakojančią apie savo nuotykius kelionėse, tampa aišku, kad jų santykiai šilti. Tai Augustui ne tik padeda jaustis labiau užtikrintam savo pasirinkimu irkluoti, bet ir, atrodytų, leidžia išsaugoti savo linksmą būdą. Ema ir Augustas juokaudami iki šiol prisimena vieną linksmiausių savo kelionių, kai Emai baigus studijas drauge iškeliavo į Slovakiją savanoriauti. Ši kalnuota šalis ir netoliese esantys Tatrai buvo savotiškas išbandymas. „Apsistoti reikėjo namuke ant kalno, kur nebuvo jokio tako. Buvo sunku stumti vežimą, tad tiesiog iš jo išlipau, mano kojas nešė, o aš į kalną ropojau rankomis“, – šypsodamasis prisimena Augustas.
Toks romus ir linksmas požiūris į gyvenimą bei problemas Augustui ne tik padeda siekti vis geresnių sportinių rezultatų, bet ir optimistiškiau žvelgti į negalią. Emai užsiminus apie kaimyną, kuris pažvelgęs į Augustą tarstelėjo „vargšas tu vargšas“, Augustas atsako, kad negalia nėra didelė problema: „Viskas įmanoma, reikia tik noro turėti. Gal kažkur nenuvažiuoji, gal pasitaiko laiptų, bet turi draugų, eini kartu, paprašai užnešti. Išsisuki iš situacijos, ir viskas.“
Dirbti ne savo darbą
Nors šioks toks finansavimas iš Lietuvos parolimpinio komiteto neįgalius sportininkus pasiekia, jo negana tinkamam inventoriui ir deramoms sąlygoms suformuoti.
Nors Augustas yra vienintelis Lietuvos parairkluotojas, jis, kaip ir kiekvienas Lietuvai atstovaujantis parolimpietis, susiduria su finansiniais sunkumais. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl jie su Ema įkūrė „EJNA“ – Lietuvoje parolimpininkai rūpi mažiau nei olimpininkai, kitaip nei kitose šalyse, kur neįgalūs sportininkai ir jų pasiekimai vertinami labiau.
Nors šioks toks finansavimas iš Lietuvos parolimpinio komiteto neįgalius sportininkus pasiekia, jo negana tinkamam inventoriui ir deramoms sąlygoms suformuoti. Augusto ir Emos įkurtos asociacijos tikslas – ne tik atkreipti dėmesį į sportuojančius neįgaliuosiuos, bet ir įkvėpti sportuoti tuos, kurie yra užsidarę. „Kad tik būtų daugiau sportuojančių. Tikriausiai ne visi nori sportuoti, bet tie, kurie nori, susiduria su sunkumais – iš savo patirties žinau. Norime padėti“, – pasakoja Augustas.
Paklaustas apie gaunamą dėmesį Augustas užtikrintai sako, kad jo trūksta, ir dėl jo jis turi stengtis pats: „Pats dirbu – reikia skleisti, viešinti save ir visuomenėje kurtis vardą. Tada tave žino, lengviau randi rėmėjų, o jei to nedarai – būna sunku.“ Rėmėjų paieškos bei nuolatinis bandymas išsiversti su esamu finansavimu – Lietuvos parolimpiečių realybė. Tačiau atsisėdęs į valtį Augustas yra priverstas viską užmiršti. „Pradžioje būna minčių, atsineši jų iš namų, iš gyvenimo, nesusijusių su sportu. Bet po to galvoje lieka tik sportas.“
Augustas irkluoja vienui vienas – jis neturi trenerio, dirbančio su juo visų treniruočių metu.
Finansinės problemos, su kuriomis susiduria šis parolimpietis, tampa akivaizdžios ir stebint jo treniruotes. Pirmiausia, Augustas irkluoja vienui vienas – jis neturi trenerio, dirbančio su juo visų treniruočių metu. Žvelgiant į irkluojantį Augustą nuo kranto, galima pamatyti tik keliskart praūžiančią seną motorinę valtį, iš kurios jaunųjų Klaipėdos irklavimo bazės sportininkų progresą stebi jų treneris. Kadaise jauną, dar vaikštantį Augustą į Klaipėdos irklavimo bazę priėmęs treneris Liudvikas Mileška šiandien neturi išgalių daugiau laiko skirti Augusto treniruotėms. Irkluotojas iš Liudviko sulaukia techninių patarimų ir išsamių žinių apie sportą, bet ne daugiau. O tai, kad Liudvikas taip pat yra užsiėmęs Klaipėdos irklavimo bazės direktorius, aiškiai nusako esamą padėtį – Augustui gauti trenerį sunku.
Meditacija valtyje
Po traumos į irklavimo sportą norėjusiam grįžti Augustui teko susidurti su daugiau nei keliais pokyčiais. Anksčiau irklavęs komandinėse, kur jam labiau patiko, valtyse, turėjo priprasti prie vienišesnio irklavimo. Toks žingsnis reikalavo ne tik daugiau fizinių pastangų, bet ir ryžto bei motyvacijos. Sportuodami komandoje irkluotojai sunkiausiais momentais palaikydavo vienas kitą, tačiau dabar Augustas su skausmu, įtampa ir peržengdamas savo galimybių ribas turi tvarkytis vienas. Jo manymu, psichologinis pasiruošimas čia lemia labai daug.
Drauge su savo mergina Augustas pradėjo ir medituoti: „Manau, kad reikia. Ne tik fiziškai treniruotis, bet ir psichologiškai. Meditacija padeda susitvarkyti su varžybų jauduliu, su savo mintimis.“ Ir nors dėl intensyvėjančio treniruočių režimo laiko meditacijai lieka vis mažiau, Augustas laiko sau randa būdamas valtyje. „Pats sportas man kaip meditacija“, – priduria irkluotojas.
Prieš kiekvieną startą Augustas mintyse planuoja savo veiksmus, daug laiko praleidžia mąstydamas, kur save taupys, o kur stengsis labiau.
Kaip ir kiekvienas sportininkas, Augustas vaizdžiai prisimena visus jausmus, užplūstančius prieš varžybas: „Būna jaudulys. Prakaituoji nieko nedarydamas.“ Prieš kiekvieną startą Augustas mintyse planuoja savo veiksmus, daug laiko praleidžia mąstydamas, kur save taupys, o kur stengsis labiau. Sekdamas gerų sportininkų pavyzdžiu, jis stengiasi kuo dažniau vizualizuoti varžybų eigą mintyse, tačiau pats pripažįsta, kad kartais tai vargina: „Pasaulio čempionate visą naktį vizualizavau, kaip irkluoju. To buvo per daug. Tai išvargina, nepailsėjau po pirmo starto, mažai miegojau.“
Parolimpinis irklavimas, Augusto teigimu, yra labai panašus į sveikųjų irklavimą. Skiriasi tik tai, kad valtis ir irklai yra trumpesni, o visą darbą reikia atlikti viršutine kūno dalimi. „Na, gal šiek tiek sunkiau, nes visą laiką dirba tik viršutinė dalis, tie patys raumenys. O anksčiau galėdavau šiek tiek kojomis silpniau, rankomis stipriau ar – atvirkščiai, – aiškina Augustas. – Skaudėjo tada, skauda ir dabar.“
Visas šis treniruočių ir rungtynių skausmas tam, kad irkluotojas išsaugotų jėgas toliau sėkmingai irtis, atidirbti techniką. Augusto siekis – net pavargus psichologiškai blokuoti skausmą ir ne trumpinti, o pakartoti tobulą yrį, kurį pats apibūdina kaip ilgą, bet greitą: „Užkabini vandenį, stipriai trauki irklus ir greitai pasiruoši kitam yriui. Tvarkingai. Valtyje nesimėtai.“
Kiekvieną kartą sutikus Augustą ir pradėjus su juo šnekučiuotis, akivaizdu pirmiausia tampa viena – koks jis nesusikaustęs. Kalbėtis su šiuo parolimpiečiu apie pasiekimus ir laimėjimus buvo lygiai taip pat lengva kaip ir apie traumas ar nesėkmes.
Toks šio vaikino charakterio bruožas kartais sukuria įspūdį, kad jis nepalaužiamas. Panašią istoriją apie Augustą galima perskaityti ir iš mokslinės fantastikos filmą primenančios tatuiruotės ant dešinės jo kojos. Tatuiruotėje pavaizduotas kojos vidus – raumenys, arterijos ir kaulai, – įdomu tai, kad jie pavaizduoti kaip metaliniai.
Tai žinant, visiškai nestebina Augusto pasakojimas apie emocijas, užplūdusias gavus vardinį kvietimą į Rio de Žaneiro parolimpines žaidynes: „Kai sužinojau, džiaugsmo nebuvo. Sureagavau visiškai ramiai, netgi ganėtinai šaltai. Kiti pradžioje tikrai labiau džiaugėsi nei aš.“ Tačiau trumpai pamąstes Augustas pripažįsta, kad galimybė dalyvauti parolimpinėse žaidynėse iš tikrųjų džiugina: „Dabar jau džiaugiuosi, juk čia ne šiaip varžybos, čia aukščiausio lygio varžybos.“
VISAS MULTIMEDIJOS PROJEKTAS APIE LIETUVOS PAROLIMPIEČIUS „GALIA NUGALĖTI“ – ČIA.