Dėl sveikatos bėdų jis padėjo į šalį irklus ir nesivaržė Tokijo olimpinėse žaidynėse, planavęs sugrįžti vėliau.
Nors dabar Rolandas Maščinskas jaučiasi puikiai, jis nusprendė visam laikui išlipti iš valties.
„Su sveikata pastaruoju metu viskas buvo gerai. Aišku, sportininko gyvenime 100 procentų gerai turbūt nebūna, o aš nenorėjau, kad vėl viskas pasisuktų blogyn.
Tai nebuvo momentinis sprendimas. Susidėjo buvusios sveikatos bėdos, trūko gerų rezultatų. O kai jų nėra, krenta ir motyvacija. Tada pagalvojau: užtenka.
17 metų sporte, viską ten mintinai žinau, reikia pabandyti ką nors kita“, – 15min sakė R.Maščinskas, šių metų pradžioje galutinai išsukęs iš irklavimo į verslą.
Titulų kolekcija ir praleistas gyvenimo šansas
Jo karjera irklavime prasidėjo augant Prienų rajone, kai per geografijos pamoką 12-metį aukštą vaikiną išskvietė treneris ir pasiūlė išbandyti vandens sportą.
Tada R.Maščinskas dar lankė sunkiąją atletiką ir iš pradžių purtė galvą, bet galiausiai smalsumas nugalėjo ir jis įsėdo į valtį.
Apie pusantrų metų jis mindavo dviračiu po 10 km į treniruotę ir atgal, kol persikėlė į Trakus, kur Galvės ežero pakrantėje yra svarbiausia lietuvių irklavimo bazė.
Iškovojęs auksą 2010 metų jaunimo olimpiadoje vienvietėje, netrukus jis sujungė pajėgas su Sauliumi Ritteriu ir iškart pradėjo skinti apdovanojimus porinių dviviečių varžybose.
„Mane stūmė į priekį ne patys laimėjimai, nes jie sukelia emocijas tik trumpam – finišas, džiaugsmas, apdovanojimų ceremonija – tai juk trunka tik pusvalandį. Mane varė į priekį pats procesas – tai man buvo įdomiausia, – kalbėjo R.Maščinskas. – Pasirengimas trukdavo metus, kai matai progresą, sukyla ir azartas, noras būti pirmam, man viskas buvo įdomu. Niekada nesitelkdavau į varžybas, kad reikia ten žūtbūt laimėti.
Man buvo svarbi kiekviena treniruotė, lenktynės tarpusavyje. Buvo stipri komanda, drauge mes verždavomės į priekį, patempdami pirmyn vienas kitą, kad turime stengtis kovoti – be azarto sporte ir nebūtų įmanoma daug pasiekti.“
O pasiekė R.Maščinskas tikrai daug.
2011 metų Europos čempionate Bulgarijoje drauge su S.Ritteriu jie pirmą kartą iškovojo auksą.
2013 ir 2015 metais pasaulio pirmenybėse jie pelnė sidabrą.
2013 metų Europos čempionate iškovotas sidabras, o 2014 metais darsyk išplėštas auksas.
2016 metais jiedu pridėjo bronzą Europos pirmenybėse ir ruošėsi vykti į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes, kai likus trims savaitėms R.Maščinskui lūžo ranka.
Tada S.Ritteris dvivietėje sulaukė Mindaugo Griškonio, perlipusio iš vienvietės, ir iškovojo olimpinį sidabrą Brazilijoje.
„Ta trauma 2016 metais iš tiesų buvo iš tų, kaip sakoma, kai praleidi vienintelį gyvenimo šansą. Paskui jau nebeturėjau tokios vienos galimybės“, – pripažino R.Maščinskas.
Jis sugrįžo į irklavimą, papildęs Lietuvos porinę keturvietę, su kuria sukūrė stebuklus 2017 metais.
Tais metais lietuviai buvo nenugalimi, kartu su R.Maščinsku įguloje iškovojo ir pasaulio, ir Europos čempionato auksą.
„Per savo karjerą neišskirčiau kažkurio laimėjimo, nes viskas vyko etapais. Aišku, kai pirmą kartą iškovojome sidabrą 2013 metais pasaulio čempionate, buvo svarbu, nes tai buvo laiptas iš vaikų lygio į suaugusiųjų sportą. Tada aš patikėjau, jog tikrai galiu.
Kai turi vieną, antrą, trečią medalį, jau atsiranda pareiga, kad kiekvienose varžybose reikia apdovanojimo.
Dvivietėje, kai dirbi su tuo pačiu partneriu 7–8 metus, pasitaikydavo visko – ir nesusipratimų, ir ginčų, bet šiaip dirbome gana sklandžiai. Keturvietėje yriausi trumpiau, tad nespėjo pabosti.
Aišku, 2017-ieji buvo puikūs – pasaulio čempionato auksas, laimėtas su komanda. Tai buvo keturi žmonės, jautėmės stipria komanda. Nors buvo skirtingų nuomonių ir tam tikrų niuansų, viskas ėjosi labai sklandžiai.
Šiaip mano karjeroje nebuvo staigių nuopuolių ar šuolių. Visada progresas, tolygus pakilimas ir tik paskui – nusileidimas.“
Statybų versle verda irgi aktyviai
2018 metais Europos pirmenybėse lietuvių ketvertas su R.Maščinsku pelnė Europos pirmenybių Glazge sidabrą, bet 2019-ieji jau buvo be titulų.
2020 metais, prasidėjus pandemijai, iškovota Europos pirmenybių bronza tapo paskutiniu R.Maščinsko laimikiu tarptautinėje arenoje.
Pernai gydytojai patarė irkluotojui bent keliems mėnesiams nuimti krūvius dėl susidėjusių bėdų – nugaros, kelio, pašlijusios kraujotakos. Taip nuplaukė Tokijo olimpinės žaidynės.
Kita vertus, R.Maščinskas su didele energija įsitraukė į statybų verslą.
„Esu darbų organizatorius, turime daug plėtros projektų, – pasakojo R.Maščinskas. – Per tą laiką taip įsitraukiau į kitą veiklą, kad supratau, jog nebeturiu pasirinkimo – jei pasitraukčiau, viskas sugriūtų.
Dabar darbuose praleidžiu daugiau laiko nei sportuodamas. Toks esu – irkluojant visada laukdavau sezono pabaigos, kad galėčiau pailsėti, atrodydavo, kad porą mėnesių galėčiau nieko neveikti, bet iš tiesų tik porą dienų galiu nusėdėti ramiau – paskui jau turiu eiti, planuoti, veikti.
Nėra kada ilsėtis ir dabar. Jei nori būtų geras kažkurioje srityje, reikia atsiduoti iš visų jėgų. Jei irklavime buvau pasaulio čempionas, tai kodėl čia negaliu būti stiprus?“
Nuo irklavimo toli bėgti nežada
Pastaraisiais metais irklavime įvyko daug pokyčių.
Apie karjeros pabaigą praėjusių metų pabaigoje paskelbė ir tituluotoji Milda Valčiukaitė, ir S.Ritteris, tapęs Lietuvos irklavimo federacijos generaliniu sekretoriumi ir dirbantis drauge su prezidentu išrinktu Mindaugu Griškoniu.
R.Maščinskas mano, kad atėjus laikui jis kažkuriuo būdu prisidės prie pamiltos sporto šakos: „Toli nepabėgsiu. Dabar dar praėjo nedaug laiko, stengiuosi pernelyg nesiblaškyti, nors buvę bendražygiai tapo federacijos vadovais.
Dabar norėjau tam tikro atotrūkio. Tačiau ateityje viskas yra įmanoma. Tikrai nebūsiu treneriu, bet prisidėti prie irklavimo norėsiu, kažkaip stengsiuosi padėti šiai sporto šakai ateityje.”
