Danijos sostinėje Kopenhagoje šią savaitę vykstančiame Europos plaukimo trumpajame (25 m) baseine čempionate R.Meilutytė jau pirmąją varžybų dieną sublizgėjo iškovodama auksą 50 metrų plaukimo krūtine rungtyje.
Jai toks apdovanojimas yra jau ketvirtas karjeroje, P.Andrijauskui – pirmasis. Nors auklėtinės laimėjimo neolimpiniame baseine 33 metų panevėžietis nesureikšmina, jis neslepia, jog jaučiasi kur kas ramiau žinodamas, kad einama teisingu keliu.
Penktadienį dvidešimtmetė kaunietė pradeda dar vieno medalio medžioklę – 100 metrų plaukimo rungtį.
Per laisvą nuo varžybų dieną 15min susitiko su R.Meilutytės treneriu ir kalbėjosi apie pastaruosius darbo kartu metus, kelių mėnesių stovyklą Australijoje, šį Europos čempionatą bei geriausios šalies plaukikės ateities planus.
„Esu labai patenkintas. Rūta kiekvieną plaukimą atrodė vis geriau ir geriau. Finale išvis praplaukė neįtikinėtai. Ir taip po dviejų savaičių ligos. Reiškia, jei būtų visiškai sveika, rezultatas būtų dar aukštesnis“, – prisimindamas pirmąjį Lietuvos aukso medalį šiame čempionate kalbėjo P.Andrijauskas.
– Po galingai praplaukto pusfinalio turbūt jau galvojote, kad medalis ranka pasiekiamas? – 15min paklausė trenerio.
– Svarbiausia buvo, kad finale pavyktų praplaukti lygiai taip pat. To jau būtų užtekę medaliui. Bet tiek laiko prasirgus ištvermė būna stipriai nukritusi. Tris kartus tą pačią dieną plaukti ir dar kiekvieną kartą greitėt. Prieš startą maniau, kad pirmas atrankos plaukimas nebus kažkuo ypatingas, antrasis bus greičiausias, o dėl trečiojo šiek tiek nerimavau. Galvojau, kad jėgų trečiam startui gali stigti. Džiaugiuosi, kad visą distanciją Rūta išsidėliojo labai tolygiai ir puikiai praplaukė.
Galvojau, kad jėgų trečiam startui gali stigti. Džiaugiuosi, kad visą distanciją Rūta išsidėliojo labai tolygiai ir puikiai praplaukė.
– Klaidelių kažkokių buvo?
– Klaidų jokių. Tiesiog matėsi, kad ištvermės ir jėgos šiek tiek mažiau nei įprastai. Techniškai viską išpildė labai gerai.
– Treneri, jums treniruojant Rūtą tai taip pat yra pirmasis laimėtas aukso medalis tokio lygio varžybose. Ar bent kiek palengvėjo, žinant, kad vis dėlto einate teisingu keliu?
– Palengvėtų, jeigu Rūta vėl pagerintų pasaulio rekordą. Po praėjusio pasaulio čempionato paaiškėjo, kad viskas yra neblogai ir dirbame teisinga kryptimi. Rezultatai pasaulio taurės varžybose, nemažai geriausių asmeninių rezultatų tiek ilgame, tiek trumpame baseinuose. Po to planetos čempionato įvertinau pirmus mėnesius, pasižiūrėjau, ką ir kaip darau ir kur reikėtų šiek tiek keisti. Padarius šias išvadas, dirbti sekasi dar lengviau.
– Dirbate su ryškiausia Lietuvos sporto žvaigžde. Ar šie pirmieji dešimt mėnesių jaunam treneriui buvo sunkūs?
– Labai. Patys sunkiausi, kokie tik yra buvę. Tiek man, tiek Rūtai. Daug dėmesio, daug pasikeitimų. Grįžti į Lietuvą, pradėti treniruotis su nauju treneriu. Daug naujovių, kuriomis reikia patikėti, o patiki tik tuomet, kai yra rezultatas. Taip jau visiems būna.
– Dar tenka pratintis, ar jau suprantate vienas kitą iš pusės žodžio?
– Supratom vienas kitą labai gerai nuo pat pradžių. Rūta yra labai darbšti, jos per treniruotes niekada nereikia motyvuoti. Būna sportininkų, kuriuos kaip tik reikia paraginti, pastūmėti į priekį. Su Rūta – viskas atvirkščiai. Ją kaip tik reikia stabdyti, kad prisilaikytų ir nedarytų daugiau, nei reikia. Dirbant su ja jokių problemų treneriui nekyla. Ji – tobula sportininkė.
Palengvėtų, jeigu Rūta vėl pagerintų pasaulio rekordą. Po praėjusio pasaulio čempionato paaiškėjo, kad viskas yra neblogai ir dirbame teisinga kryptimi.
– Galite palyginti mėnesius iki pasaulio čempionato ir po jo...
– Psichologiškai žymiai buvo sunkiau iki pirmenybių. Po jo daug kas pasikeitė. Neigiamų nuomonių girdėjosi vis mažiau. Rūtai taip pat tikriausiai palengvėjo. Tikėjau tiek aš, tiek ji, bet rezultatai viską sustatė į vietas.
– Treniruojantis Australijoje dėmesio ir spaudimo taip pat gerokai mažiau. Ar tai nebuvo viena priežasčių išvykti?
– Pagrindinė priežastis buvo ta, kad Australijos rinktinės vyriausiasis treneris mums ten sudarė visas galimybes, kurių labai norėjome. Norėjome treniruotis su kitomis pajėgiomis pasaulio plaukimo krūtine atstovėmis. Europoje tokių nėra daug, Lietuvoje – išvis nėra, tektų varžytis su vaikinais. O pasitikrint save ir pasivaržyt – labai reikia. Norėjome surast komandą, kurioje galėtume turėti rimtų konkurenčių.
– Galvojate apie sugrįžimą?
– Labiausiai norėčiau turėti tą komandą ir galimybes Lietuvoje dirbti. Norėtųsi turėti tiek konkurentų, tiek tokias sąlygas kaip Australijoje. Tuomet ir Rūtai būtų geriausia, nes gyventų namie. Nuolat keliauti su lagaminais ir gyvent svetimose vietose nėra lengva. Namai yra namai, bet... Kol kas dar sunku pasakyti, bet jei neturėsime geresnių variantų, turbūt, kad grįšime. Ten ją labai šiltai ir gerai priima. Australijos sportininkai labai daug dirba, klubai susitinka savaitgaliais, palenktyniauja, suorganizuoja mini varžybėles. Visas procesas labai tinkantis tokio lygio sportininkei, kaip Rūta.
Rūtai taip pat tikriausiai palengvėjo. Tikėjau tiek aš, tiek ji, bet rezultatai viską sustatė į vietas.
– Ketvirtadienis Rūtai – laisva diena. Tai gerai, ar būtų buvę geriau ant tos pagautos „bangos“ praplaukti ir 100 metrų distanciją?
– Labai gerai. Ypač sportininkui, kuris serga ir taip ilgai neplaukė. Ištvermė po to tikrai krenta. Džiaugiamės beveik tobula šių varžybų programa. Labai gerai, kad pirma buvo 50 metrų, po to 100 m ir galiausiai 200 m. 100 metrų distancijoje matysime, kaip Rūta jaučiasi, ir tik tuomet spręsime, ką daryti. Ta viena diena poilsio – labai gerai.
– Išvykdamas užsiminėte, kad 200 metrų distancijos galite atsisakyti. Dabar panašu, kad to nerimo yra gerokai mažiau...
– Nerimo būtų mažiau ir Rūta jaustųsi kur kas geriau, jeigu nebūtų varžybų. Kai sportininkė gauna tokį krūvį ir per dieną tris kartus reikia praplaukti varžybiniu tempu po 50 metrų, tenka grįžti vėl ten pat.
50 metrų – nėra ta distancija, kuri parodytų sportininko galimybes plaukiant 200 metrų. Visgi tai keturis kartus ilgiau trunkantis plaukimas. 100 metrų parodys realesnę situaciją.
– Kaip atrodė Rūtos laisva diena?
– Ryte ji labai daug miegojo ir ilsėjosi. Per popietę jau buvo treniruotė baseine.
– 100 metrų – pagrindinė R.Meilutytės distancija. Joje tikitės dar geresnio pasirodymo?
– Ir jis būtų geresnis, jei ne ta pati nelemta liga. Po tokio sirguliavimo parankiau yra plaukti trumpą nuotolį. Kuo ilgesnė, tuo sunkiau, tuo didesnė rizika, kad gali pritrūkti jėgų ir darbo, kurio nedarėme per tas dienas, kai Rūta nesportavo.
Buvo daug naujovių, kuriomis reikia patikėti, o patiki tik tuomet, kai yra rezultatas.
– Kad ir kaip Kopenhagoje susiklostytų 200 metrų distancija, panašu, kad jūsų tikslas yra plaukti šį nuotolį Tokijo olimpinėse žaidynėse.
– Be abejonės. Ji turi būtinai Tokijuje plaukti 100 ir 200 metrų. Be jokių kalbų. Jau pernai matėme, kad savo asmeninį rezultatą ji pasigerino 5 sek. Su tokiu rezultatu pasaulio čempionate ji jau dabar galėtų taikyti į dešimtuką. Ir tai yra tik po 7 mėnesių darbo. Mano nuomone, 200 metrų Rūta gali plaukti lygiai taip pat sėkmingai kaip ir įprastą savo distanciją.
– Kalbant apie artimiausius tikslus po šio Europos čempionato – kur dėsite akcentus?
– Jei detaliai pasakočiau, labai ilgai užtruktume (šypsosi). Jei paprastesniais žodžiais – norėčiau padaryti viską beveik taip pat, kaip ir darėme iki šiol. Galbūt pakeistume tik apie 10 proc. viso pasiruošimo. Tie 10 proc. – tai visos tos problemos, kurių šiuo laikotarpiu netrūko. Stresas, permainos, pakeista aplinka – dėl šių priežasčių nepadarėme visko taip, kaip norėjome. Jei būtume padarę viską, manau, jog ir rezultatai būtų geresni. Leistis į didesnius ieškojimus būtų reikėję, jei rezultatai pasaulio ir Europos čempionatuose būtų prastesni.
